Brangūs broliai ir seserys Kristuje!

Susirinkome į palaimintojo Mykolo Giedraičio tėviškę padėkoti Dievui už Jo nuostabius darbus, padėkoti už palaimintąjį Mykolą, lietuvį, kuris buvo antrosios kartos po Lietuvos krikšto atstovas, t. y. antros kartos krikščionis.

Sveikinu visus čia susirinkusius. Ypač džiugu drauge švęsti su broliais vyskupais, kunigais, seserimis vienuolėmis ir tikinčiaisiais tiek iš Lietuvos, tiek iš kaimyninių šalių. Sveikinu Krokuvos arkivyskupą metropolitą Marek‘ą Jędraszewski, vyskupą to miesto, kuriame subrendo ir išsiskleidė Mykolo Giedraičio evangelinis šventumas. Sveikinu valstybės vadovus, valdžios atstovus ir visus televizijos žiūrovus ar radijo klausytojus.

Šiandien nuostabi šventė. Per palaimintojo Mykolo gyvenimą prisiliečiame prie krikščioniškos Lietuvos šaknų, o kartu ir prie Krikšto sakramento, mūsų asmeninio pašaukimo būti tikru Jėzaus mokiniu. Brolio Mykolo gyvenimo pavyzdys mus įkvepia atverti širdį Dievo meilei, priimti Viešpaties žodžius, matyti Jo darbus, išgyventi nepaprastą susitikimą su Nukryžiuotuoju, kuris mus padaro naujais žmonėmis. 

Lankydamasis Lietuvoje Popiežius Pranciškus mus kvietė ieškoti savo šaknų, prisiminti tikėjimo liudytojus, imti pavyzdį iš jų. Skirtingais istorijos laikotarpiais per tuos Dievo valiai atsidavusius tikėjimo liudytojus – per šventąjį Kazimierą, šv. Rapolą Kalinauską, šv. Andriejų Bobolą, pal. Jurgį Matulaitį, šv. Faustiną, pal. Mykolą Sopočką, palaimintąjį Teofilių Matulionį – Viešpats leidžia mums patirti nuolatinę Apvaizdos globą, nuostabų Šventosios Dvasios veikimą, Kristaus kryžiaus galybę. Jų gyvenimas ir mus skatina teikti pirmenybę tik Dievui, visada besąlygiškai Juo pasitikėti, Jėzaus pavyzdžiu mylėti artimą.

Šios dienos Evangelijoje Jėzus dėkoja Dangiškajam Tėvui, kad Jis pasilenkė prie mažutėlių, atskleisdamas jiems savo meilės slėpinį, kurio neįmanoma suvokti žmogiška išmintimi. Tai Nukryžiuotojo, mirštančio dėl žmonių išgelbėjimo, slėpinys, giliausia Dievo meilės paslaptis. Palaimintasis Mykolas kviečia ir mus sekti jo pavyzdžiu ir prisidėti prie mažutėlių, kurie priėmė Viešpaties meilę ir ja gyveno. Kviečia širdimi tapti kaip vaikai, kuriems brangiau už viską yra mylintis tėvų apkabinimas. Dievas visada pasirenka silpnuosius ir paprastuosius, kad patvirtintų savo meilę žmonėms. 

Ką Šventoji Dvasia, dovanodama palaimintąjį Mykolą, per Bažnyčią nori mums pasakyti praėjus daugiau nei penkiems šimtams metų po jo mirties? Pasakyti mums, šiandien gyvenantiems krikščionims. Ar tai ne tas pats Dievo meilės slėpinys? Žvelkime drauge į šį ženklą, prašydami Dievo Dvasios malonės ir šviesos tai suprasti. 

Palaimintasis Mykolas visada siekė būti su Jėzumi. Likdamas vienuoliu broliu jis norėjo būti vienybėje su Jėzumi, kontempliuoti Nukryžiuotąjį, tarnauti Eucharistijos slėpiniui, tiesiog gyventi šalia Jėzaus, kuris yra Švenčiausiajame Sakramente. Dievas tokį atsidavusį, nuolankų tarną Mykolą apdovanojo išskirtinėmis antgamtinėmis dovanomis, ir jis jas panaudojo artimo meilei, lengvindamas žmonių dvasines ir fizines kančias, maldos galia sugrąžindamas žmones prie Dievo. Būtent taip Dievas ir vykdo žmonijos išganymo darbą. 

Padėkos šv. Mišių homilijoje Krokuvoje Popiežiaus Pranciškaus atstovas, Šventųjų skelbimo Kongregacijos prefektas kardinolas Angelo Becciu sakė: „Palaimintasis Mykolas moko mus, šiandienos žmones, kurie esame pasinėrę į tūkstančius iš pažiūros svarbių reikalų, kad tikroji žmogaus didybė kyla ne iš to, kiek yra daroma, bet kaip yra daroma. Būtent uolumas ir meilė lemia tai, kad mūsų veiksmai ar pareigos, net paprasčiausi, tampa dideli. Jo gyvenimo liudijimas, kuriam būdingas savo fizinių ribų priėmimas ir kančių vienijimas su nukryžiuotu Kristumi, šiandien tampa gerąja naujiena visiems, kurie, panašiai kaip jis, dažnai lieka nustumti į visuomenės pakraščius dėl fizinio nepajėgumo, vyresnio amžiaus ar kitų ribotumų. Jis yra geroji naujiena visiems tiems, kurie jaučiasi sužeisti negatyvių gyvenimo patirčių, nelaimingi, nuvilti, atmesti, praradę savo orumo suvokimą. Savo pavyzdžiu jis nurodo tikrosios laimės šaltinį – pasitikėjimą Dievu bei gilų tikėjimą į Dievą, kuris kiekvienam padeda priimti kasdienius kryžius,“ – sakė kardinolas. 

Brangieji, Sekminių dieną Jėzus atsiuntė mums, savo Bažnyčiai, Šventąją Dvasią, kuri pasilieka per amžius, Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta (plg. Jn 14,16–17). Tai Dievo Dvasia, nuostabiu veikimu perimanti tiek pavienio žmogaus, tiek tautų istoriją. Bažnyčiai švenčiant šių metų Sekmines, šv. Petro aikštėje Popiežius Pranciškus kalbėjo ir apie Krokuvoje išvakarėse vykusias padėkos už Palaimintojo Mykolo Giedraičio kulto patvirtinimą Mišias. „Šis įvykis, – sakė Popiežius Pranciškus, tepadrąsina lenkus ir lietuvius stiprinti tarpusavio ryšius, grindžiamus tikėjimu ir pamaldumu palaimintajam Mykolui. Gyvenęs Krokuvoje penkioliktame amžiuje, jis yra nuolankumo ir evangelinės meilės pavyzdys.“

Taip pat čia, palaimintojo Mykolo gimtinėje, kaip ir Krokuvoje, dėkodami Dievui meldžiamės drauge, Lietuvos ir Lenkijos vyskupai, abiejų tautų tikintieji, kuriems yra brangus palaimintasis Mykolas. Mūsų tautas sieja tikėjimas į Kristų, džiugios ir skaudžios patirtys, priespauda praradus laisvę, persekiojimai dėl tikėjimo. Jungia taip brangūs mūsų žmonėms šventieji; jungia grynai žmogiški, bičiuliški žmonių tarpusavio ryšiai. 

Dievas laimina ypatingą Lietuvos ir Lenkijos ryšį, per Bažnyčią tarsi dvasinį antspaudą dovanodamas dar vieną palaimintąjį. Melskimės, kad palaimintajam Mykolui Giedraičiui užtariant mūsų šalys tęstų piligrimystę drauge, o kiekvienas iš mūsų atsigręžtų į širdies nuolankumą, kurio moko palaimintasis brolis Mykolas. 

Šventajai Dvasiai veikiant, dėkinga širdimi priimkime palaimintojo Mykolo šventumo pavyzdį kaip Dievo Apvaizdos dovaną. Gyvendami Evangelija, Dievo ir artimo meile, mes būsime tikri Jėzaus mokiniai. Dievo Dvasia, per Krikšto malonę gyvenanti mūsų širdyje, tikrai padės nugalėti žmogišką silpnumą ir ribotumą. Skirtumai, paties Dangiškojo Kūrėjo norėti, taps vieni kitus praturtinančia dovana. Mylintis ir pasitikėti Juo kviečiantis Gailestingojo Jėzaus žvilgsnis padės atleisti vieni kitiems, kad ir mums Viešpats būtų gailestingas. Švenčiausioji Aušros Vartų Gailestingumo Motina tikrai priglaus visus savo vaikus prie mylinčios širdies. 

Noriu baigti tuo pačiu palinkėjimu, kurį išsakė Popiežiaus Pranciškaus atstovas Krokuvoje: „Palaimintojo Mykolo Giedraičio, kuris gyveno seniai, bet yra aktualus šventumo pavyzdys šiandien, didvyriškas evangelinis liudijimas tebus raugas dideliems darbams, kuriuos Dievas nuveikia kiekviename iš mūsų, mūsų visuomenėse ir mūsų tautose. Dievo meilė, kurią palaimintasis Mykolas Giedraitis liudijo ir kurios apaštalu jis tapo lietuvių ir lenkų tautoms, tebus vaisinga autentiško šventumo dovana visai Bažnyčiai ir visam pasauliui.“

Palaimintasis Mykolai Giedraiti, melski už mus!

Amen.