Arkivyskupo Gintaro GRUŠO Valstybės dienos pamokslas Vilniaus arkikatedroje

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Pamenu, kaip šventasis popiežius Jonas Paulius II išlipęs iš lėktuvo Vilniuje pabučiavo Lietuvos žemę. Jaudinantis momentas – šventojo Petro įpėdinis bučiuoja žemę, kurią Dievas patikėjo mums dirbti ir saugoti. Šiandien minime Valstybės dieną – dieną, kai buvo karūnuotas Mindaugas. Tačiau Mindaugo karalystės nebėra. Nebeegzistuoja ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Nebėra caro imperijos, kuri buvo okupavusi Lietuvos žemę, nebėra ir Sovietų Sąjungos, melo ir prievartos imperijos, kuri vieną dieną subyrėjo kaip kortų namelis. Karalystės, kunigaikštystės, imperijos – vienu metu ir labai galingi, ir labai trapūs dariniai.

Vis dėlto švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Lietuvos, kuri išliko, rasdama vis naują valstybingumo formą, tarsi naują rūbą, nors du kartus ir buvo apvilkta įkapėmis. Lietuvos, kurios šaknys siekia dieną, kai Mindaugas ir Morta buvo karūnuoti popiežiaus atsiųstomis karūnomis. Lietuvos, kuri vis sugebėdavo atgimti. Iš kur kildavo šis atgimimas? Jis kildavo iš žmonių, kurie prisiimdavo atsakomybę už šią žemę. Žmonių, kurie tikėjo, kad ši žemė Dievo duota mums valdyti.

Dievas patiki žmogui dirbti žemę ir ja rūpintis, burtis į bendruomenes ir kurti valstybes, tačiau dėl to žmogus netampa dievu. Vos tik jis ima nepaisyti tiesos ir teisingumo, pradeda griūti tai, ką jis stato. Tai primena šiandienos pirmasis skaitinys. Pranašas Amosas kreipiasi į tuo metu klestinčią Izraelio karalystę ir primena jai, kad valstybė, kuri pamina teisingumą, yra pasmerkta žlugti. Pranašas prikiša tautai jos godumą, kuris sudaiktina kitą žmogų ir paverčia jį priemone pelnui siekti. Valstybė, kuri nepaiso socialinio teisingumo, kurioje vieniems žmonėms leidžiama išnaudoti kitus ir krautis pelną nemokant teisingo atlygio už darbą, – tokia valstybė pradeda irti.

Valstybę ardo materialistinė pasaulėžiūra. Kai užmirštama, kad žmogus yra ne vien kūniška, bet ir dvasinė būtybė. Ne vien darbo jėgos vienetas ar žmogiškieji ištekliai, ne vien mokesčių mokėtojas, bet pirmiausia – Dievo kūrinys ir kaip toks – vertingas pats savaime, ne dėl vertės, kurią jis sukuria, bet dėl vertės, kurią Dievas jam suteikė pašaukdamas būti.

Kai Jonas Paulius II lankėsi Lietuvoje, jis kalbėjo: „Ilgai buvo stengiamasi į jūsų Tėvynės sūnų ir dukterų sąmonę įdiegti materializmo dvasią. Šiandien kartu su atgautąja laisve nauju įkarščiu reikia skelbti Kristaus pasakytus žodžius apie žmogaus „širdį“, apie sielą: „Kas gimė iš Dvasios, yra dvasia“ (Jn 3, 6).

Kartais mes patys save imame laikyti tais, kurie tik uždirba ir išleidžia. Toks buvo Matas. Savo vertę jis bandė užsitikrinti uždirbamais pinigais. Muitininkas Matas buvo mokesčių rinkėjas, kuris naudojosi valstybės tarnyba, kad pralobtų. Tačiau jo vidinis troškulys nuo to nemažėjo. Neįmanoma tiek uždirbti, kad numalšintume Dievo troškulį. Ir kuo labiau bandome šį troškulį malšinti žemiškais dalykais, tuo giliau grimztame į neviltį. „Aš siųsiu badą į šalį – ne alkį duonos, ne troškulį vandens, o Viešpaties žodžių“ (Am 8, 12).

Tokį Matą išvysta Jėzus. Skaičiuojantį pinigus, bet visišką skurdžių. Šventasis Beda, Bažnyčios mokytojas, komentuodamas šią Evangelijos vietą, sako, kad pirmiau nei žodžiai Matą pašaukė Jėzaus žvilgsnis. Jėzus pažvelgė pasigailėdamas ir pasirinkdamas. Miserando atque eligendo. Jėzaus žvilgsnyje Matas išvydo tikrąjį save: visą savo skurdą, tačiau kartu ir visą kilnumą, pašaukimą būti Dievo vaiku ir Dievo meilę, kuri trokšta mūsų šventumo ir laimės.

Popiežiaus Pranciškaus šūkis yra žodžiai: Miserando atque eligendoMiserando – pasigailėdamas ir eligendo – pasirinkdamas. Mato pašaukimo istorijoje Pranciškus atpažino save – nusidėjėlį, į kurį pažvelgė Dievas. Taip Jėzus pažvelgė į mane, taip Jis žvelgia į kiekvieną – pasigailėdamas ir pasirinkdamas: „Eik paskui mane!“ (Mt 9, 9).

O ką reiškia eiti paskui Jėzų? Į kurią pusę eiti šiandien, kai Jėzaus kūną regime tik paslėptą Ostijos pavidalu? Atsakymas yra šiandienos Evangelijoje ir jis gana paradoksalus: reikia eiti namo. Evangelijoje skaitome: „Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį“, o tada kitas sakinys: „Kai jis Mato namuose sėdosi prie stalo…“ (plg. Mt 9, 9–10). Jėzus pašaukia Matą, Matas atsiverčia, jis ryžtasi gyventi naują gyvenimą, sekti Jėzų Kristų net į pasaulio kraštą, o Jėzus nusiveda Matą ten, kur jis pats geriausiai žino kelią, – namo.

Šventumas prasideda kasdienybėje. Popiežius Pranciškus rašo: grįžti po darbo pavargęs, nori pailsėti, tačiau sėdiesi ir kalbiesi su savo sūnumi – štai tavo kelias į šventumą. Mažuose dalykuose. Rasti laiko kalbėtis su savo vaikais, su savo sutuoktiniu. Rasti laiko kalbėtis su Dievu – laiko kasdienei maldai. Tai yra būtina. Net jei pastatyčiau bažnyčią, savo sielai nelaimėčiau daugiau nei laimiu kasdiene malda. Šventumo kelias yra ne žygdarbiai, o kasdienybė.

Noriu papasakoti istoriją apie vieną moterį. Antrojo pasaulinio karo metais jos vyras dingo. Ji liko viena su kelerių metukų dukrele ant rankų ir senu tėvu – du žmonės buvo visiškai priklausomi nuo jos rūpesčio. Vieną dieną nebeliko, ko valgyti. Ji surinko paskutinius pinigus ir išėjo keliolika kilometrų iki artimiausio miesto pirkti grūdų duonai. Ta moteris – tai mano mama.

Matau ją, mažytę moterį, keliolika kilometrų tempiančią ant pečių maišą grūdų. Pavargusią, vieną, susirūpinusią dėl bado, kuris gresia jos dukrai ir tėvui. Bet tai – ne jos vienos istorija. Tūkstančiai šeimų Lietuvoje patyrė kažką panašaus. Tremtį, priverstinę emigraciją, nesaugumą, badą. Ne tik patyrė – ir šiandien patiria. Emigracija yra išbandymas kiekvienai šeimai. O juk daugumai jų – tai bandymas ieškoti išeities iš labai sunkios situacijos. Nesaugumas, kurį patiria vieniši tėvai. Kiek daug rūpesčių gula ant jų pečių. Švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, tačiau daugybei žmonių Lietuvoje šie metai yra tiesiog metai, kai jie grumiasi su neviltimi ir situacijomis, kurios, atrodytų, neturi išeities.

Bet čia ir vėl galvoju apie savo mamą, tempiančią tuos grūdus, pirktus už paskutinius pinigus. Žinau, kad tame kelyje ji jautėsi visiškai viena. Tačiau nebuvo viena. Miserando atque eligendo. Dievas pažvelgė pasigailėdamas ir pasirinkdamas. Brangūs broliai ir seserys, taip, kaip tame kelyje Dievas žvelgė į mano mamą, numatydamas jai pašaukimą būti ne tik mano sesers, bet ir mano motina, taip jau tada Jis žvelgė į Lietuvą, žinodamas viską: ne tik baisų pokario metą, ne tik sovietmečio sąstingį, bet ir atgimimą. Jis regėjo, kaip Lietuvos žemę aplankys popiežius Jonas Paulius II. Jis žinojo, kad vėliau, kai mums trūks vilties, Jis antrą kartą siųs į Lietuvą savo pasiuntinį, popiežių Pranciškų, kad primintų mums, jog vilties yra – kad Kristus Jėzus yra mūsų viltis (plg. 1 Tim 1, 1).

Todėl šiandien, švęsdami Valstybės dieną, iš naujo paveskime savo pačių gyvenimą ir Tėvynę Lietuvą Dievo Apvaizdai. Ruoškime savo širdį išgirsti tuos žodžius, kuriuos popiežius Pranciškus, Kristaus pasiuntinys, atvyksta mums pasakyti. Ir melskime Trakų Dievo Motiną, Lietuvos Globėją, kad niekada nepristigtume pasitikėjimo Jos Sūnumi ir vilties dėl savo pačių ir dėl Tėvynės ateities. Amen.

2018 m. liepos 6 d.

Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena

Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika