Penktasis Gavėnios sekmadienis anksčiau vadintas pirmuoju Kančios sekmadieniu.

Šios dienos išvakarėse tradiciškai uždengiami kryžiai, – tai ženklas, kad prasideda intensyvus mąstymas apie Kristaus kančią ir mirtį, kuris pasieks kulminaciją Didžiojo Penktadienio pamaldose. Kryžiai paliekami uždengti iki Viešpaties kančios minėjimo Didįjį Penktadienį pabaigos.

Daugelyje bažnyčių gyvavo paprotys vos tik prasidėjus Gavėniai, uždengti šydu nukryžiuotąjį ir šventųjų statulas; norint sužadinti tikintiesiems stipresnį atgailos jausmą,  iš jų buvo atimama paguoda, kurią sielai teikdavo šių šventųjų atvaizdų matymas. Tačiau šis, kai kur vis dar gyvuojantis paprotys buvo mažiau paplitęs ir ne toks išraiškingas kaip Romos Bažnyčios paprotys uždengti nukryžiuotąjį ir statulas tik per dvi paskutines Gavėnios savaites.

Iš Viduramžių apeigynų sužinome, kad Gavėnios metu ypač ketvirtadieniais ir penktadieniais, dažnai vykdavo procesijos iš vienos bažnyčios į kitą. Vienuolynuose šios procesijos būdavo rengiamos arkadose, o vienuoliai eidavo basomis.

Po II Vatikano susirinkimo yra palikta spręsti vyskupų konferencijoms, ar šios tradicijos dar laikytis, ar ne. Pavyzdžiui, Lietuvoje vyskupų konferencija liturginiame kalendoriuje nurodo uždengti procesijos, didžiojo altoriaus ir prie šventinto vandens indo bažnyčios prieangyje esančius kryžius; apie paveikslus čia nieko nebeužsimenama.

Jau nuo VI amžiaus daugelyje bažnyčių kryžiai buvo vadinami gemmatae, nes buvo nusagstyti brangakmeniais, o kūnas ant kryžiaus vaizdavo šlovingą ir prisikėlusį mūsų Viešpatį Jėzų. Artėjant Didžiajam penktadieniui puošnūs kryžiai ir Prisikėlusysis būdavo pridengiami drobe, kad padėtų žmonėms labiau įsigilinti į Viešpaties kančios ir mirties slėpinį. Norint išlaikyti paprastumą ir rimtį, taip pat buvo nuspręsta uždengti ir bažnyčios šventus paveikslus bei statulas.

Bėgant laikui, ypač XIII amžiaus pranciškoniško dvasingumo poveikyje, kryžius „pasikeičia“: dėmesys nukrypsta į Kristaus psichologinę būseną kančios metu. Prisikėlusio ir triumfuojančio Viešpaties kūną pakeičia nukryžiuoto ir kenčiančio arba murusio Viešpaties kūnas, o prabangūs kryžiai daug kur tampa paprastesni ir asketiškesni. Tačiau „uždengimo paprotys“ tebesitęsė ir kai kur dar išliko iki mūsų dienų.

Br. Ramūnas Mizgiris OFM