Velnias dalyvavo pačiame pirmame pokalbyje apie Dievą. Tai buvo Ievos pašnekesys su žalčiu. Biblija byloja, kad lig tol žmonės tiesiogiai kalbėdavosi su Dievu. Šv. Rašte skaitome pasakojimus apie žmones, kurie netekę Dievo, bet vis vien apie jį kalba.

Senojo Testamento laikais filistinai labai vargino izraelitus, tad kunigo Elio sūnūs nusprendė, kad izraelitams į mūšį reikėtų gabentis Sandoros Skrynią. Jie manė taip: kad jau skrynia reiškia Dievo Artumą, tai šalia esant Jo sostui, šalia bus ir Jis pats. Deja, nors ir nusigabenę skrynią į mūšio lauką izraelitai pralaimėjo. Jie nesuprato, kad nešti Dievo sostą anaiptol nereiškia kartu neštis ir Dievą. Elio sūnūs buvo sulaužę Dievo Įstatymą ir jau kurį laiką nedorai elgėsi Dievo akivaizdoje, tai Viešpats seniai buvo nuo jų pasitraukęs, nors jie apie jį ir toliau kalbėjo. Jo Artumo, Jo buvimo šalia nebebuvo.

Pavojinga apie Dievą galvoti kaip apie abstrakciją. Esu beveik tikras, kad Juozapas su Marija kalbėjosi apie Jėzų, kai staiga apsižiūrėjo, kad Jo šalia nėra. Jie buvo palikę Jį šventykloje ir visą dieną keliavo be Jo. Kai apsižiūrėjo, jiems teko grįžti atgal tuo pačiu keliu ir susirasti Jį (žr. Lk 2, 41-52).

Mes turime puoselėti asmeninį ryšį su Dievu. Turime suvokti, kad Jis yra gyvas ir mums gyvybiškai svarbus asmuo kiekvieną akimirką. Gal susivokei esąs kaip tie izraelitai, kurie nešiojosi relikvijas, bet neturėjo šalia Dievo Artumo? O gal esi kaip Marija ir Juozapas, kurie ilgokai keliavo ir tik vėliau apsižiūrėjo, kad šalia nėra Jėzaus? Šiuo Kalėdų laikotarpiu, kai švęsime viešpačių Viešpaties atėjimą, nepasilikime be Jo Artumo. Simboliai ir šventės niekada neatstos paties Jėzaus Kristaus.