Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros choras paminėjo garbingą
kūrybinės veiklos trisdešimties metų jubiliejų

Nuotrauka iš choro archyvo

 

   Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros choras jau tris dešimtmečius sekmadieniais šv. Mišių ar valstybinių švenčių dienomis džiugina tikinčiuosius vis naujomis giesmėmis.

 Repertuare skamba daug įvairių lietuvių bei užsienio kompozitorių kūrinių, atliekamų gimtąja ir lotynų kalbomis. Savo tarnystės misiją kolektyvas sieja su giedojimu neužgožiant, bet dar labiau sustiprinant kiekvieno asmeninę maldą. Gimęs iš meilės muzikai, choras su meile toliau dirbo ir dalijosi šia Dievo dovana su tikinčiaisiais. Augo profesionalumas, o kartu ir pasitikėjimas savo jėgomis. Nueitas ilgas kūrybinės veiklos kelias.

 Jubiliejaus proga yra ką prisiminti, apie ką pakalbėti. Didžiausią prisiminimų bagažą sukaupė choro veteranai, kurie nuo pirmosios choro premjeros 1990 m. rugsėjo 1 d. drauge su kolektyvu jau 30 metų. Tai: Vladas Griesius, Pudencija Kniukštienė, Aleksas Lickūnas, Veronika Lickūnienė, Edvardas Monkevičius, Vanda Rusonienė, Onutė Ulozienė, Bernardas Voveraitis, Valė Janušienė, Liuda Bičkauskienė.

Pirmieji choro žingsniai

 Prisiminimais dalijasi Veronika ir Aleksas Lickūnai: ,,Prieš 30 metų abu lankėme šviesios atminties Antano Bagdono vadovaujamą ,,Girelės“ chorą. Tai buvo Kaišiadorių ,,Girelės“ paukštyno, o taip pat ir miesto choras. Jame dalyvavo nemažai įvairių profesijų žmonių. Didesnė dalis – paukštyno darbuotojų, o taip pat jame dainavo mokytojai, gydytojai, tarnautojai bei kiti miesto gyventojai.

 1989 m. choro vadovas Antanas  pasiūlė mokytis giedoti giesmes per šv. Mišias. Choristai mielai pritarė ir pradėjome ruošti pirmas giesmes šv. Mišių metu lotynų kalba, o kitas giesmes – gimtąja kalba. Vargonais grojo Daiva Tomkutė. Pradžioje buvo nelengva, tai tapo mums  nemažu iššūkiu. Pamažu ,,įsivažiavome“ ir jau 1990 m. rugsėjo 1d. pirmąkart giedojome Kaišiadorių katedroje. Buvo daug jaudulio, baimės: kaip būsime sutikti parapijiečių, ar pasiseks užkariauti tikinčiųjų širdis? Šiandien matome, kad pasisekė, nes jau 30 metų esame pagrindinis katedros choras, dar vadinamas ,,Vyskupo‘‘ choru. Taip mus vadina nepagrįstai, nes tai, kad šiandien esame, daug prisidėjo J. E. vyskupas Juozas Matulaitis. Jis lydėjo pirmuosius choro žingsnius, buvo mūsų rėmėjas ir  įkvėpėjas. Šio nuostabaus žmogaus dėka mūsų choras augo ir skleidėsi, o 1993 m. išvykome į vyskupo padovanotą ir palaimintą sakralinės muzikos koncertinę kelionę į Vokietijos Magdeburgo miestą. Viešnagė truko 17 dienų ir visiems paliko neišdildomų prisiminimų visam gyvenimui.

 Kaip ir kiekvienoje kelionėje neapsieita be nuotykių. Penkiasdešimties žmonių grupė keliavome per Lenkiją į Vokietiją. Lenkijos pasienyje, patikrinus mūsų pasus, buvome išlaipinti prie muitinės posto. Kadangi moku lenkų kalbą, tai teko eiti aiškinti pasieniečiams, kad tai ne komercinė, o koncertinė kelionė ir kad lagaminuose – mūsų koncertiniai drabužiai. Kaip įrodymą, Regina Gresienė ir Onutė Kupčiūnienė išsitraukė akordeonus ir pradėjo groti, o vyrai sustoję užtraukė ,,Aušta aušrelė“. Lenkai nuščiuvo, o po to pradėjo ploti. Paskui juokavome, kad pirmas koncertas įvyko muitinėje.

 Magdeburge buvome labai šiltai sutikti. Giedojome per šv. Mišias Magdeburgo, Halės bažnyčiose, koncertavome susitikimuose su bažnytinėmis bendruomenėmis, vietiniais gyventojais. Atlikome ne vien bažnytinį repertuarą, bet  ir lietuvių liaudies dainas. Visos kelionės metu mus lydėjo ir buvo kartu mūsų mylimas vyskupas Juozas Matulaitis.“

Koncertinės kelionės

 Tai buvo ne vienintelė koncertinė kelionė  po užsienio šalis ir po Lietuvą, bet įsimintiniausios buvo išvyka į Austriją ir atsisveikinimo turas po Lietuvą, lankant vyskupo J. Matulaičio kuruotas parapijas. Apie tai  pasakoja ilgametė choro seniūnė Vanda Rusonienė: ,,Malonu prisiminti visas keliones, bet ypač didelį įspūdį paliko kelionė po Austriją. Šią kelionę taip pat organizavo vyskupas Juozas Matulaitis drauge su Judita Bagdonaite, kuri tuo metu gyveno ir dirbo Austrijoje. Šios koncertinės išvykos metu choras šv. Mišias giedojo Vienos, Zalcburgo  bei aplinkinių miestelių bažnyčiose. Vargonais grojo dabartinė mūsų choro vadovė  Daiva Pilkienė. Neišdildomą įspūdį paliko susitikimas su neįgaliaisiais ir vietos žmonių tolerantiškas požiūris į neįgalumą. Susitikimuose su vietiniais gyventojais jautėme didžiulį palaikymą ir visur buvome labai šiltai sutikti. Po koncertų žmonės ilgai plodavo atsistoję. Tai nepamirštama.

 Ir dar viena kelionė paliko daug neblėstančių prisiminimų. Tai turas po Lietuvą, kurios iniciatoriumi vėl  buvo gerbiamas vyskupas J. Matulaitis. Sulaukęs garbaus 75 m. amžiaus, vyskupas chorui padovanojo kelionę po visas Lietuvos parapijas, kuriose jam teko dirbti. Visose lankytose parapijose giedojome per šv Mišias, o Birštone, atėjus vakarui, Jo Ekscelencija vyskupas pakvietė choristus prie šventinio stalo, prie kurio bendraudami prisiminėme buvusias keliones, drauge patirtus nuotykius.“

Esu laiminga, kad tai turiu...

 Per trisdešimtį metų keitėsi ne tik vadovai, bet ir giesmininkai. Jeigu dabar į būrį surinktume visus giedojusius chore anksčiau ir giedančius dabar, susirinktų pilna bažnyčia. Netikėtai mums visiems per tą laiką pasikeitė ne vienas vadovas.

 2010-aisiais, prieš Velykas, choras patyrė skaudžią netektį. Amžinojo poilsio atgulė ilgametis choro vadovas Antanas Bagdonas. Liko šviesus atminimas ir tuštuma, bet kartu ir stiprus susiformavęs kolektyvas, kuriam ėmė vadovauti Daiva Pilkienė. Apie savo pirmuosius žingsnius šiame chore Daiva pasakoja: ,,1995 m. rudenį Žemaitės gatve vežiojau vežimėlyje savo mažąją, dar metukų neturinčią, dukrelę ir sutikau choro vadovą Antaną Bagdoną. Pakalbėjom apie vaikus (jo patirtis šiuo klausimu buvo didesnė, nes turėjo keturias atžalas!), apie muziką, darbą. Staiga jis sako: ,,Žinai, ieškau akompaniatorės chorui, man atrodo, kad tu tiksi. Ateik“.  Atėjau...tikau...patiko...pasilikau...esu!

 ATĖJAU – buvo  nedrąsu: nepažįstami žmonės, nežinojau, kaip seksis sutarti su vadovu. Tačiau sulaukiau tokio šilto sutikimo, kad iš karto pasijutau sava.

 TIKAU – su vadovu Antanu Bagdonu gerai sutarėme. Jis kartą pasakė: ,,Mūsų širdys muziką (kūrinį) jaučia vienodai“. Aptardami repertuarą išklausydavome vienas kito nuomones, tardavomės – buvome  komanda. Siekėme, kad choras taip suskambėtų, jog giesmė pasiektų žmonių širdis ir sielas.

 PATIKO – mano specialybė – fortepijonas, todėl, atėjusi dirbti su choru, patyriau daug naujo. Buvo įdomu. Ypač žavi, kai repetuota, mokytąsi, išgyventa giesmė suskamba. Choristai kartais sako: ,,Man ta giesmė taip įstrigo į galvą, kad net naktį skamba“. Būna ir man taip. Ir tai labai šildo širdį..

 PASILIKAU – buvo didelis sukrėtimas, kai sužinojome, kad Antanas Bagdonas atgulė amžinojo poilsio. Klebonui sakiau, kad ieškotų kito vadovo, nes buvo nedrąsu imtis vadovauti chorui, tačiau choristai, sužinoję, kad abejoju, drąsino mane ir sakė: ,,Kas geriau už tave mus pažįsta, jokio kito vadovo mums nereikia“. Šiandien džiaugiuosi!

 ESU – 30 metų Kaišiadorių katedros mišriam chorui! Dvidešimt penkeri metai esu šio šaunaus kolektyvo dalelė! Chore jau gieda ir mano užaugę vaikai! Turime puikų kleboną Rimvydą Jurkevičių! Kiekvieną sekmadienį 12 val. giedame Dievo garbei ir žmonių malonei! Tai didelė Dievo dovana. Esu laiminga, kad tai turiu!“

 Mūsų chorą sudaro įvairaus amžiaus bendruomenės nariai, bet amžiaus skirtumas – ne kliūtis maloniam bendravimui. Kaip sako viena iš jauniausių chorisčių Paulina Pilkytė: ,,Iš pradžių buvo keista, nes nebuvo mano bendraamžių chore, tačiau greitai pripratau ir labai džiaugiuosi, kad galiu ateiti į Mišias ir prisidėti prie giedojimo ir Dievo šlovinimo“.

Svajonės išsipildymas

 Savo atsiminimais pasidalino ir Rima Kasparavičienė: ,,Atėjau į chorą 2012 m. Tapusi pensininke. Tai buvo mano senos svajonės išsipildymas. Nuo seno mėgstu sakralinę muziką, bet dėl darbo nebuvo galimybės lankyti choro. Dabar, kai grįžtu po Mišių, atrodo, jog nuo pečių nukritę visi rūpesčiai, siela atsigavusi. Ne veltui sakoma, kad giedojimas – tai dviguba tarnystė Dievui. Norėčiau, kad ir toliau visi būtume sveiki, gyvi ir garbintume Viešpatį darniais balsais.“

 Rimos išsakytoms mintims pritarė ir Teresė Kazlauskienė. Anot jos, ,,bažnytinis  choras – dvasinio pakylėjimo šaltinis. Sakralinė muzika ramina, švarina mintis. Nuoširdumas, geranoriškumas, gera nuotaika lydi kiekvieną repeticiją. Vadovei Daivai nelengva suvaldyti mus ir pasiekti, kad kūrinys suskambėtų, bet savo reiklumu, subtiliu humoru ir priminimu, kad esame ,,profesionalai“, verčia pasitempti ir siekti tobulesnio skambesio. Vadovės pastabos ir patarimai praverčia ir dainuojant kituose kolektyvuose“.

 Bėgant metams formavosi ir choro tradicijos. Mintimis apie jas dalinasi Leonida Kandratavičienė, kuri choro kolektyve yra atsakinga už tradicijų saugojimą ir puoselėjimą: ,,Choro tradicijos formavosi bendru sutarimu. Nutarėme sveikinti choristus jubiliejaus, auksinių vestuvių ir vaikučių gimimo progomis. Kiekvienais metais labiausiai laukiame atlaidų Pivašiūnuose. Su dideliu entuziazmu giedame šv. Mišiose su jungtiniu choru, po to skanaujame kareivišką košę, apsilankome mugėje. Šie atlaidai tapo lyg  ir ,,metų darbo ataskaita“, todėl, grįžę namo, susirenkame draugėn, vaišinamės, dainuojame, bendraujame. Pirmieji tokie susitikimai įvyko buvusio choro vadovo, vargonininko Antano Bagdono namų kieme. Kol giedodavome Pivašiūnuose, jo jau šviesaus atminimo žmona Marytė ir dukra Judita darbavosi prie vaišių stalo. Po vargonininko Antano mirties, tradicija nedingo: rinkdavomės Vandos ir Alekso Lickūnų sodo nameliuose, Leonidos bute. Šiais metais į savo sodybą pakvietė choro gerbėja Nijolė Celiešiūtė. Maloniam pabendravimui choristus suburia ir šv. Cecilijos – chorų globėjos minėjimas. Monsinjorui klebonui Rimvydui Jurkevičiui  esame dėkingi už globą, rūpestį ir finansinę paramą.“

Tikslas – tarnauti Dievui ir žmonėms

 Choristų gretas nuolat papildo vis nauji žmonės, kuriuos jungia bendras tikslas – tarnauti  Dievui ir žmonėms. Džiaugiamės kiekvienu nauju žmogumi ir kviečiame visus, norinčius ir galinčius giedoti, prisijungti prie mūsų darnaus kolektyvo.

,,Keliaudami pirmyn, neužmirškime atsigręžti atgal“... Prisimindami prasmingai ir gražiai paminėtą bažnyčios choro trisdešimtmetį, džiaugiamės ištikimai mus lydėjusia, globojusia ir vedusia Aukščiausiojo ranka, o taip pat dėkojame  tiems, be kurių meilės, tikėjimo, profesionalaus požiūrio į savo darbą bei nepaprasto pasiaukojimo bažnyčiai, nebūtų šiandien tokių prasmingų bei atsidavusių kolektyvų.

Janina BIČKAUSKIENĖ
Choristė

 

 

Kelionės į Vokietiją išvakarėse. Choro vadovas – a.a. Antanas Bagdonas. 1993 m. (Nuotrauka iš choro archyvo)