KRYŽIAUS KELIO STOČIŲ APMĄSTYMAI

 

1-oji stotis. Jėzus nuteisiamas mirti.

Jėzau, žmonės, kuriuos Tu taip mylėjai, kuriems rodei visą savo gerumą, kuriuos Tu gydei, jie pasirinko Barabą, o Pilotas nuteisė Tave mirti, nors ir žinojo, kad Tu nepadarei nieko blogo. Padėk mums, Viešpatie, kai esame kaltinami tuo, ko nepadarėme, kai mus išduoda ir įskaudina.

2-oji stotis. Jėzus paima nešti kryžių.

Jėzau, Tu romiai priimi kryžių, nes žinai, kad per kryžių ir mirtį ant jo atpirksi pasaulį. Tu kvieti mus kiekvieną dieną paimti savo kryžių ir sekti Tave. Kai gyvenimas sunkus, kai patiriame blogį, skausmą, ligą, nepasisekimą, padėk mums, Viešpatie Jėzau.

3-ioji stotis. Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi.

Jėzau, kokį fizinį skausmą ir kančią Tu kentėjai, kai sunkiai žengei pirmyn po kryžiaus svoriu. Nenuostabu, kad nusilpęs ir pavargęs Tu parkritai, bet iš meilės mums vėl atsikėlei ir tęsei savo kelionę. Mes irgi, Viešpatie, parpuolame savo gyvenimo kelionėje, kai kartais elgiamės neteisingai. Padėk mums, kad nenusimintume ir neprarastume vilties, bet keltumės ir vėl sektume Tavimi.

4-oji stotis. Jėzus sutinka savo Motiną.

Jėzau, Tavo Motina sekė Tave šioje skausmingoje kelionėje. Jos širdis plyšo matant savo Sūnų taip labai kenčiantį. Ji pajėgė prie Tavęs prisiartinti, ir kai jūsų akys susitiko, iš tikrųjų kančios kalavijas pervėrė Jos širdį. Tačiau šią intymią akimirką jūsų susitikę žvilgsniai guodė jus ir teikė stiprybės. Marija yra ir mūsų Motina. Ji myli mus taip pat, kaip mylėjo Jėzų. Kai esame nelaimingi ar prislėgti kokio nors rūpesčio, Ji apkabina mus savo mylinčiomis, guodžiančiomis rankomis.

5-oji stotis. Simonas Kirėnietis padeda Jėzui nešti kryžių.

Jėzau, pagaliau kareiviai pastebėjo, kad Tu silpsti. Bet ar jie padės Tau? Ne. Jie privertė vieną žmogų iš minios panėšėti Tavo kryžių. Ne iš užuojautos, bet kad įvykdytų savo užduotį – nukryžiuotų Tave ant Kalvarijos. Padėk mums, Viešpatie, visada būti pasirengusiems pagelbėti kiekvienam, paaukojant savo laiką, pinigus ar kitu būdu, ir neprimesti kitam to, ką patys galime padaryti.

6-oji stotis. Veronika nušluosto Jėzui veidą.

Jėzau, kai Tu sunkiai ėjai keliu, kažkas pasigailėjo Tavęs. Kaip švelniai Veronika nušluostė Tavo mylintį, krauju pasruvusį veidą. Padėk mums, Viešpatie, atkreipti dėmesį į kitus, matyti jų kentėjimus, pasakyti jiems gerą žodį, ištiesti pagalbos ranką, kaip Veronika.

7-oji stotis. Jėzus parpuola antrą kartą.

Jėzau, kiekvienas žingsnis gilina Tavo skaudamas žaizdas ir Tu silpsti netekdamas daug kraujo. Nenuostabu, kad Tave apleidžia jėgos ir Tu vėl krenti. Tu tik savo kelionės pusiaukelėje, kiek gi dar gali pakelti? Tavo meilė mums, pasiryžimas paaukoti save kaip auką už mus ir Tėvo valios įvykdymas padeda Tau atsikelti ir tęsti kelionę. Viešpatie, kai mes patiriame nusivylimą, visko žlugimą, kai netenkame drąsos ir noro, kai parpuolame prislėgti savo kryžiaus svorio, padėk mums pasitikėti Tėvo meile ir atrasti jėgų eiti toliau.

8-oji stotis. Jėzus sutinka Jeruzalės moteris.

Jėzau, Tave sujaudino tų moterų drąsa, kurios prasiskverbė pro minią, kad galėtų paskutinį kartą pamatyti Tave, kad Tu palaimintum jų mažylius. Jos verkė, nes mylėjo Tave. Ir Tu mylėjai jas ir jų vaikučius. Tu žinojai ateitį, Jeruzalės sunaikinimą, todėl iš meilės pasakei: “Jeruzalės dukterys, verkite ne manęs, bet savęs ir savo vaikų”. Viešpatie, mokyk mus savo kančių apsuptyje rodyti užuojautą kenčiantiesiems ir su didesniu noru ir atsidavimu nešti savo kryžių .

9-oji stotis. Jėzus parpuola trečią kartą.

Jėzau, Tavo jėgos dabar visiškai išseko. Sulig kiekvienu žingsniu kryžius darosi sunkesnis. Koks baisus skausmas užlieja Tave, kai parpuoli, prislėgtas kryžiaus svorio. Tylioje maldoje Tu šaukiesi savo Tėvo pagalbos. Jau nebe toli Kalvarijos kalnas, ir su mintimi, kad turi jį pasiekti, randi stiprybės vėl atsikelti ir tarti: “Teesie Tavo valia”. Viešpatie, kai prarandame norą eiti pirmyn, kai gyvenimas tampa sunkus ir nesimato šviesos tunelio gale, padėk mums ištverti iki galo.

10-oji stoti. Jėzui nuplėšia drabužius.

Jėzau, skausmas truputį atlėgo, kai nuo Tavo žaizdotų pečių nuėmė kryžių. Bet tai truko tik akimirksnį, dar didesnis skausmas persmelkė Tave, kai kareiviai pradėjo plėšti drabužius. Koks skausmas! Tu stovi vienišas, apnuogintas, pažemintas priešais besityčiojančią minią. Tavo atsakas – meilė ir tyli malda. Viešpatie, ir mūsų gyvenime būna metas, kai esame atstumti, pajuokiami, vieniši. Tegul mus visada sustiprina Tavo artumas.

11-oji stotis. Jėzus prikalamas prie kryžiaus.

Jėzau, Tu noriai ištiesei savo rankas ant kryžiaus iš meilės mums – iš meilės man. Jie įkalė vinis į Tavo riešus – kokį siaubingą skausmą turėjai pakelti! Dar didesnis skausmas ištiko Tave, kai kryžius buvo pakeltas ir Tavo kūnas pakibo ant perkaltų riešų! Praeiviai tyčiojosi iš Tavęs: “Jei Tu Mesijas, nuženk nuo kryžiaus ir mes Tavim įtikėsime”. Bet iš Tavo lūpų pasigirdo ne riksmas, o tylus, mylintis šnabždesys: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą”. Viešpatie, padėk mums atleisti tiems, kurie mūsų nekenčia ar daro mums bloga, padėk neatsilyginti tuo pačiu, bet melstis už juos ir mylėti juos taip, kaip Tu.

12-oji stotis. Jėzus miršta ant kryžiaus.

Jėzau, mes mylime Tave ir dėkojame Tau už visa, ką dėl mūsų padarei. Kokias siaubingas valandas Tu praleidai ant kryžiaus, dusdamas, kamuojamas troškulio, išjuoktas ir atmestas. Tu mums atidavei savo Motiną, kad Ji būtų ir mūsų Motina. Kokia tamsa ir tuštuma turėjo apgaubti Tavo sielą. Taip, nė vienas nežino, kokią gilią vienatvę Tu patyrei ant kryžiaus tomis paskutinėmis akimirkomis, kai Tavo gyvenimas artėjo prie pabaigos. Jausdamasis visiškai apleistas ir atmestas sušukai: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!” Vis dėlto Tu žinojai, kad nebegali parodyti didesnės meilės savo Tėvui nei Tau pavestiesiems ir ramybėje ištarei: “Atlikta”. Tu mylėjai iki galo. Viešpatie, kai jaučiamės sutrikę, atstumti ir nutolę nuo Dievo, padėk prisiminti, kad mūsų tamsybių valandą mūsų dangiškasis Tėvas nepaliko mūsų.

13-oji stotis. Jėzus nuimamas nuo kryžiaus.

Jėzau, su kokia meile Tavo Motina paėmė Tavo mirusį kūną. Dar kartą Jos sielą pervėrė kalavijas, kaip pranašavo Simeonas. Kaip dažnai, kai buvai vaikas, Ji laikė Tave ant savo mylinčių rankų. Dabar Jos širdis plyšta iš skausmo matant nepakeliamą kančią sukėlusias Tavo žaizdas. Kokia liūdna ši mylinčioji Motina turėjo būti, bet ir laiminga, kad Jos Sūnus įėjo į savo karalystę, kaip buvo žadėjęs šalia savęs nukryžiuotam ir atsivertusiam nusikaltėliui: “Dar šiandien su manimi būsi rojuje”. Viešpatie, mes dėkojame, kad davei mums taip mylinčią Motiną Mariją, dėkojame už tą dalį, kurią Ji atliko Tavo išganymo slėpinyje. Pažadink troškimą karštai mylėti Mariją ir taip gyventi, kad būtume verti tokios Motinos.

14-oji stotis. Jėzus laidojamas kape.

Jėzau, atėjo paskutinė akimirka, paskutinis išsiskyrimas, kai jie švelniai paėmė Tavo kūną ir pagarbiai paguldė kape. Marija, Tavo Motina, pasiliko su Jonu. Paskendusi mintyse ir, kaip visada, laikydama visus šituos įvykius savo širdyje, Ji laukė prisikėlimo, kurį Tu, Jos Sūnus, pažadėjai, sakydamas: “Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu”. Tu kalbėjai apie savo kūno šventyklą. Viešpatie, dėkojame už auką, paaukotą už mus. Padėk mums kreipti žvilgsnius į Tave, kad mūsų gyvenimai būtų verti Tavo meilės.