Atgailos arba Sutaikinimo sakramentas

 

Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“. (Jn 20, 23)

Atgailos (Sutaikinimo) sakramentas yra skirtas kiekvienam po krikšto nusidėjusiam ir atgailaujančiam krikščioniui. Šis sakramentas yra svarbus žmogaus išganymui. Bažnyčioje jis švenčiamas kasdien prieš kiekvienas šv. Mišias.

Atgailos sakramento reikia eiti tada, kai nusidedama, nes gyventi be Dievo malonės yra nuostolinga ir rizikinga. Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties galima eiti kartą per mėnesį, nes Atgaila suteikia veikiančiųjų malonių priešinantis blogiui, grąžina ar padidina pašvenčiamąją malonę.

Katalikams Bažnyčia įsako bent kartą metuose atlikti išpažintį, tačiau tikintieji yra kviečiami neatidėlioti Atgailos sakramento didžiųjų Bažnyčios švenčių dienoms, kuomet yra daug žmonių, skubama, stokojama išorinio ir vidinio susikaupimo sąlygų.

Kad Atgailos sakramento šventimas būtų pilnas, tikintysis turi įvykdyti penkias šiam sakramentui priklausančias sąlygas: nuodėmes atsiminti; už jas gailėtis; ryžtis nebenusidėti; nuodėmes išpažint; ir už jas atsilyginti.

Mūsų bažnyčioje išpažinčių klausoma prieš kiekvienas Šv. Mišias.

+++

Kaip atlikti išpažintį

Jei turime 10 minučių pasiruošti išpažinčiai, 7 iš jų geriau praleisti maldoje, žvelgiant i Jėzų. Paskui, jo meilės šviesoje, prisiminkime savo nuodėmes, visus blogus įpročius ir dėl jų nuoširdžiai gailėkimės. Išpažinčiai pasiruošti labai naudingos ir maldaknygės.

Prieš išpažintį, kunigui laiminant, persižegnojame. Kryžiaus ženklas, kuriuo pradedame išpažintį, primena krikštą, per kurį Jėzus nuplovė mūsų nuodėmes.

Kunigą pasveikiname žodžiais: Garbė Jėzui Kristui.

Po to tikintysis tęsia: „Išpažinties buvau prieš…(pvz.: prieš 3 mėnesius), nuodėmių atleidimą gavau, skirtą atgailą atlikau. Gerajam Dievui vėl nusidėjau šiomis nuodėmėmis…(išvardija nuodėmes).

Tuomet nuoširdžiai išsakome visas nuodėmes. Išpažįstame konkrečius nuodėmingus veiksmus ir sunkiąsias nuodėmes. Neužtenka bendrai išvardinti tik polinkius. Išsakome visus su svarbiu dalyku susijusius sąmoningus ir laisva valia padarytus veiksmus. Kunigas besąlygiškai saugo išpažinties paslaptį.

Išpažinę nuodėmes sakome: Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti. Prašau atgailos ir išrišimo.

Po to atidžiai klausome kunigo.

Kai kunigas teikia atleidimą, atsiprašome Dievą sakydami: Dieve, pasigailėk manęs nusidėjėlės(io)! Arba: Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gailestingumo; nusigręžk nuo mano nuodėmių ir sunaikink visas mano nedorybes. Sukurk manyje, o Dieve, tyrą širdį ir atnaujink manyje tiesos dvasią.

Nuodėmės atleidžiamos tada, kai kunigas, išklausęs išpažintį ir davęs patarimų, pakelia ranką virš atgailaujančio ir suteikia atleidimą tardamas: Dievas, gailestingumo Tėvas, savo Sūnaus mirtimi ir priskėlimu sutaikęs pasaulį su savimi ir atsiuntęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, per Bažnyčią tesuteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu iš nuodėmių vardą Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, iš Šventosios Dvasios.

Tada persižegnojame ir atsakome: Amen.

Kunigas atsisveikina panašiais žodžiais: Viešpats atleido tau tavo nuodėmes. Eik ramybėje.

Atsakome: Dėkojame Dievui.

Užmiršus kokią nors sunkią nuodėmę, ją reikia pasakyti per kitą išpažintį.

Išpažinties pabaigoje kunigas paskiria atgailą. Tai gali būti malda, pasninkas, išmalda, pasiaukojimas, kokia nors pastanga. Atgaila – tai būdas atlyginti Dievui meilės stygių, atsiradusį dėl nuodėmės. Norint gauti visus atgailos vaisius, šią meilės stoką būtina grąžinti. Dėl to nereikėtų delsti atgailą atlikti.

Iš meilės Dievui nuo šiol tvirtai pasiryžkime vengti nuodėmių ir stengtis būti atokiau nuo to, kas gali paskatinti suklupti. O jei vėl parpultume, kelkimės ir eikime prašyti atleidimo. Nuodėmių atleidimui tai pat būtinas skriaudos atlyginimas.

+++

SĄŽINĖS PATIKRINIMO KLAUSIMAI PAGAL NAUJĄSIAS „ATGAILOS APEIGAS“ 
(plg. III. Priedas, p. 165)

Prieš einant išpažinties pirmiausia kiekvienam derėtų visų pirma pasvarstyti apie šiuos dalykus:

a) Ar Atgailos sakramento ateinu nuoširdžiai trokšdamas apsivalyti, atsiversti ir atnaujinti gyvenimą, sustiprinti bendrystę su Dievu? O gal šio Sakramento vengiu ir jį priimu kaip sunkią naštą?

b) Gal buvau pamiršęs ar per ankstesnes išpažintis tyčia nutylėjau kokias nors sunkias nuodėmes?

c) Ar atlikau paskirtą atgailą? Ar atlyginau padarytas skriaudas? Ar stengiausi įvykdyti tai, ką pasiryžau, kad pataisyčiau gyvenimą pagal Evangelijos nurodymus?

Paskui Dievo žodžio šviesoje kiekvienas patikrina savo gyvenimą. Tam galima naudoti šiuos klausimus:

 

I. Viešpats sako:
Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa savo širdimi.

1. Ar kreipiu savo širdį į Dievą taip, kad laikyčiausi jo įsakymų ir jį mylėčiau labiau už viską, kaip vaikas myli savo gimdytojus? O gal esu per daug susirūpinęs žemiškais dalykais? Ar savo veiksmuose vadovaujuosi gerais ketinimais?

2. Ar tvirtai tikiu Dievu, kuris mums kalbėjo per savo Sūnų Jėzų Kristų? Ar ištikimai laikausi Bažnyčios mokymo? Ar rūpinuosi krikščionišku mokslu, klausydamas Dievo žodžio, dalyvaudamas katekizmo aiškinimuose, saugodamasis tikėjimui kenksmingų dalykų? Ar visada ir be baimės išpažinau tikėjimą Dievu ir Bažnyčia? Ar privačiame ir viešame gyvenime elgiausi kaip dera krikščioniui?

3. Ar rytą ir vakarą meldžiausi? Ar mano malda buvo tikras proto ir širdies pokalbis su Dievu? Gal ji tik išorinė apeiga?
Ar paaukojau Dievui savo darbus, džiaugsmus ir skausmus? Ar gundymų metu kreipiausi Į Dievą?

4. Ar gerbiu ir myliu Dievo vardą? O gal Dievui piktžodžiavau, neteisingai prisiekiau ar be reikalo minėdavau Dievo vardą? Ar neniekinau Mergelės Marijos bei kitų šventųjų?

5. Ar švenčiau sekmadienius ir Bažnyčios įsakytas šventes? Ar nuoširdžiai, aktyviai ir rūpestingai dalyvauju liturgijoje, ypač Eucharistijoje? Ar vykdžiau metinės išpažinties įsakymą ir priėmiau velykinę Komuniją?

6. Ar neturiu „kitų dievų“, tai yra kitų dalykų, kuriais labiau rūpinuosi ir daugiau pasitikiu, kaip Dievu, pavyzdžiui: turtu, prietarais, spiritizmu, burtais, kerais ir panašiais dalykais, kuriuos garbinu kaip Dievą?

 

II. Viešpats sako:
Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau.

1. Ar tikrai myliu savo artimą? Gal savo tikslams pasiekti piktnaudžiauju artimo gerumu? Gal jam darau tai, ko nenoriu, kad jis man darytų? Ar nepapiktinau artimo savo blogais žodžiais ir elgesiu?

2. Ar kantriai ir su nuoširdžia meile duodu savo namiškiams gėrybių ir džiaugsmo? Vaikams: Ar esu paklusnus tėvams? Ar gerbiu juos? Ar padedu dvasiniuose ir materialiniuose reikaluose? Tėvams: Ar pakankamai rūpinuosi krikščionišku vaikų auklėjimu? Ar padedu jiems savo pavyzdžiu ir tėvišku patarimu? Sutuoktiniams: Ar esu visur ir net mintyse ištikimas?

3. Ar dalijuosi savo gėrybėmis su neturtingesniais? Ar pagal savo galimybes ginu prispaustuosius, padedu nelaimingiems ir vargšams? Ar neniekinu artimo, ypač vargingesnio, silpnesnio, atvykėlio ir šiaip kitokio nei aš žmogaus?

4. Ar vykdau per Sutvirtinimą priimtus įsipareigojimus, dalyvaudamas Bažnyčios apaštalavimo ir meilės darbuose, parapijos gyvenime? Ar padedu Bažnyčiai ir visuomenei savo išgalėmis? Ar meldžiuosi už Bažnyčios vienybę, tautų pašventinimą, taiką ir teisingumą, už visuotinę gerovę?

5. Ar rūpinuosi bendruomenės, kurioje gyvenu, gerove bei laime? Gal gyvenu vien tik sau? Ar nuoširdžiai siekiu, kad pasaulyje klestėtų teisingumas, geri papročiai, santaika, meilė? Ar atlieku pilietines pareigas? Ar moku mokesčius?

6. Ar, atlikdamas pareigas, esu teisingas, darbštus, garbingas? Ar nuoširdžiai atlieku savo pareigas bendruomenei? Ar teisingai užmokėjau darbininkams ir man patarnavusiems? Ar laikiausi savo pažadų bei sutarčių?

7. Ar buvau klusnus, pagarbus ir ištikimas savo teisėtiems vyresniesiems?

8. Ar nepiktnaudžiauju savo pareigomis ir autoritetu? Ar paslaugiai tarnauju kitų gėriui?

9. Ar laikausi tiesos ir teisingumo atlikdamas pareigas? Gal kam nors pakenkiau meluodamas, šmeiždamas, apkalbėdamas, be pagrindo įtarinėdamas, išduodamas paslaptį, neteisingai skųsdamas.

10. Ar nepažeidžiau kitų gyvybės, sveikatos, gero vardo ir garbės? Gal padariau jiems žalos? Gal patariau žudyti ar žudžiau negimusią gyvybę? Gal kerštaudamas ir neapkęsdamas persekiojau kitus? Gal atsiskyriau nuo jų dėl barnių, nesantaikos, įžeidimų, pykčio ir panašiai? Gal dėl savimeilės, apsileidimo nesistengiau paliudyti kitų nekaltumo?

11. Ar nepasisavinau svetimų gėrybių? Gal neteisėtai ir neleistinai jų troškau? Gal kitiems padariau skriaudą? Ar stengiausi atlyginti žalą ir sugrąžinti svetimas gėrybes?

12. Jeigu esu nuskriaustas, ar stengiausi atleisti ir susitaikyti, kaip Kristus moko? Gal esu pilnas neapykantos ir keršto?

 

III. Viešpats Kristus sako:
Būkite tobuli kaip jūsų dangiškasis Tėvas.

 1. Kokia svarbiausia mano gyvenimo kryptis? Ar tikiu amžinuoju gyvenimu? Ar rūpinuosi dvasine pažanga, malda, Dievo žodžio skaitymu, mąstymu? Ar dalyvauju sakramentiniame Bažnyčios gyvenime? Ar susivaldau? Ar nepataikauju savo negeriems norams ir jausmams? Ar susitvardau? Gal pavydžiu? Gal esu nesaikingas valgydamas ir gerdamas? Gal iš puikybės ir tuščio pasididžiavimo aukštinausi prieš Dievą ir niekinau kitus, save laikydamas pranašesniu už kitus? Gal kitiems primesdavau savo valią, nepaisydamas kitų laisvių bei teisių?

2. Kaip naudojau laiką, jėgas ir kitas iš Dievo gautas dovanas bei talentus? Ar visa tai panaudojau, kad diena iš dienos daryčiau pažangą? Gal buvau tingus ir apsileidęs?

3. Ar kantriai pakėliau skausmus bei gyvenimo nepasisekimus? Gal visai nesirūpinau susivienyti su Kristumi kančioje ir sunkumuose, kad taip „papildyčiau, ko stinga Kristaus kančiai?“ Ar nustatytomis dienomis pasninkavau?

4. Ar buvau kuklus ir saugojau skaisčius savo jausmus bei visą kūną, kaip Šventosios Dvasios buveinę, skirtą prisikėlimui ir garbei? Ar savo kūną laikiau Dievo žmogui duotu meilės ženklu, pilnai atsiskleidžiančiu tik santuokoje? Ar neišniekinau savo kūno paleistuvavimu, ištvirkavimu, nepadoriais žodžiais ir mintimis, norais bei veiksmais? Gal atsidaviau aistroms? Gal dalyvavau krikščionišką ir žmogišką kilnumą žeminančiose paskaitose, pokalbiuose ar pasilinksminimuose? Gal savo žodžiu ar elgesiu kitus gundžiau nusidėti? Ar santuokiniame gyvenime laikiausi sąžinės nurodymų bei krikščioniškosios moralės normų?

5. Gal bijodamas ar veidmainiaudamas elgiausi prieš savo sąžinę?

6. Ar visada stengiausi gyventi kaip tikras Dievo vaikas ir elgtis pagal Šventosios Dvasios įkvėpimą? Gal esu savo norų ir aistrų vergas?