LIUDIJIMAI
Šventadienio mintys. Brolių Kriščiūnų santykis su tikėjimu
Net jei užaugate tikinčioje šeimoje, santykį su Bažnyčia tenka atrasti iš naujo. Talentingi menininkai broliai Kriščiūnai nevengia atvirai kalbėti apie savo tikėjimą. Apie juos – naujausioje „Šventadienio mintys“ laidoje.
https://www.lrt.lt/.../sventadienio-mintys-broliu...
+++
DAUGIAVAIKĖ ŠEIMA KAIP GERAI SUSTYGUOTAS MECHANIZMAS
Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 10-ajame numeryje).
Kaišiadoriškiai architektai ASTA ir VIDAS STALAUČINSKAI augina šešis vaikus: jau studijuojančius ir aktyviai visuomeninėje veikloje dalyvaujančius Aistį ir Kostą, moksleives Mariją, Agotą, pirmokę Mortą bei mažąją Gertrūdą, kuriai jau greit sukaks treji metai. Asta ir Vidas dirba tame pačiame name, kuriame ir gyvena, ne tik bendromis jėgomis derina profesinę bei ūkinę veiklą, bet ir organizuoja sklandų mažųjų vaikų ugdymo procesą – nei vieno vaiko nėra leidę į darželį. Jiedu džiaugiasi, kad esant reikalui, į pagalbą gali visuomet pasikviesti senelius.... (Visą straipsnį galima rasti čia).
***
MINTAUTAS KRIŠČIŪNAS: „MENU LIUDYTI SAVO GYVENIMĄ“
Kiekvieną dieną susiduriame su naujais išbandymais: nepramiegoti egzamino, suspėti į troleibusą ar tiesiog neįlipti į balą po lietaus. Tačiau visi šie išbandymai nublanksta prieš tikėjimo išbandymus, kai turime išlaikyti savo, kaip katalikų, identitetą. Kokie išbandymai kyla katalikams menininkams? Kaip derinti meną ir tikėjimą? Ar tai dera apskritai? Patarimais ir patirtimi dalijasi muzikantas, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro altininkas Mintautas Kriščiūnas.
Mintautai, papasakok apie save.
Esu muzikantas, altininkas, katalikas. Savanoriauju Joanitų bažnyčioje, visus metus savanoriavau Alfa kurse – sekmadieniniuose susitikimuose, skirtuose jaunimui tobulėti tikėjimo kelyje. Taip pat antradieniais Joanituose vykdavo šlovinimo vakarai ir jaunimo Mišios. Sakau vykdavo, nes vasarą nusprendėme šiuos šlovinimus perkelti kitur – artimiausias šlovinimas vyks birželio 16 dieną, per Kultūros naktį, Gailestingumo šventovėje.
Taip pat dirbu Šv. Kristoforo kameriniame orkestre. Dabar baigiau magistro studijas akademijoje. Tikiuosi šią vasarą pailsėti, nes šie metai buvo labai įtempti ir darbingi. Tai tiek.
Tu groji orkestre. Ką reiškia groti orkestre?
Ką reiškia groti orkestre? Iš tikrųjų tas grojimo principas, solinis ar orkestrinis, iš tiesų skiriasi. Labai svarbu orkestre girdėti, ką veikia kiti žmonės ir, aišku, sekti dirigentą – tai pagrindinis dalykas. Dirigentas yra interpretacijos kūrėjas. Tu turi būti kaip molis, pasiduodantis jam, kad jis tave galėtų minkyti ir iš tavęs padaryti kažkokią gražią figūrą. O soliniu grojimu labiau išreiški save. Žmonės būna skirtingai linkę – arba į solinį, arba į orkestrinį grojimą. Tad reikia save atrasti. Bet būti solistu yra daug sunkiau, negu groti orkestre. Nes reikia palaikyti formą.
Akivaizdu, kad muzika tavo gyvenime užima tikrai nemenką vietą. Kaip ji ten atsirado?
Oi... Iš tikrųjų tai labai seniai. Aišku, čia tėvo iniciatyva, nes tėvas – muzikantas. Tačiau vaikystėje tai buvo labiau prievartinis dalykas, ne savo noru. Norėjau eiti žaisti futbolą su draugais ar šiaip ką nors kita veikti, bet, kai buvau trylikos–keturiolikos metų, pradėjau mąstyti apie savo ateitį, ką veiksiu, ką darysiu ir kas man sekasi dabar. Kad ir keista, man nelabai patiko smuiku griežti, bet sekėsi neblogai. Pabandžiau save įsivaizduoti tame kelyje, muzikanto kelyje. Ir man tai patiko! Nenorėjau tokios „ofisinės rutinos“, kai sėdi nuo aštuonių iki penkių prie kompiuterio ir kažką rašinėji. Tai nusprendžiau, kad reikia pabandyti šituo keliu eiti, o, jeigu ką, niekada nebus per vėlu pradėti kažką kitą veikti.
Ar pats kuri muziką?
Kurti kuriu, tačiau tai yra tik mano pomėgis, laisvalaikio praleidimas. Aš jos praktiškai neviešinu. Pradėjau kurti muziką, nes esu klasikinės muzikos atstovas, norėjau rasti atsvaros tašką, kad pabėgčiau nuo gražių garsų, kad smegenims duočiau pailsėti. Tai pradėjau kurti elektroninę muziką – įsigijau aparatūros ir taip kurdamas leidžiu laisvalaikį.
O kas tave įkvepia kurti muziką? Kur ieškai įkvėpimo?
Nežinau, sunku atsakyti, tačiau jis kyla iš vidaus, kažkaip nori save išreikšti. Įkvėpimas iš daug kur gali ateiti. Mes esame skirtingi, turime skirtingą bagažą – tai yra nuostabu. Čia gali atsispindėti ir mūsų Kūrėjo genialumas – visi esame skirtingi žmonės, ir nė vieno nėra vienodo. Ir muzika nėra vienoda, ji kyla kiekvienam iš skirtingų vietų. Mano bagažas atsineštas iš šeimos, tikėjimo, draugų, klasikinės muzikos. Esu grojęs daug repertuarų, nemenkai susipažinęs su muzika, tai irgi įkvepia paieškoti, ką aš galėčiau padaryti, kaip galėčiau save išreikšti. Ir ieškau įvairiausių būdų, kaip tai būtų galima padaryti. Ir vienas iš būdų man – įlindimas į elektroninę muziką. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad kuriu vien tik elektroninę muziką, kartais nukrypstu net į filmų takelius. Bet kol kas tai yra tik hobis, tik hobis.
Esi menininkas – katalikas. Skamba labai sudėtingai! Kaip galima tai suderinti?
Aš į tai žiūriu labiau ne iš religinės pusės, bet iš tikėjimo. Religija yra tam tikra pagalba tikėjimui. Svarbu suvokti savo Dievo didybę, kad visi talentai, kuriuos turi, jie nėra šiaip sau duoti. Kiekvienas žmogus yra skirtingas.
Suderinti tai nėra sudėtinga. Galbūt kartais būna truputėlį sunku tarp kitų įvairių žmonių ar menininkų, kurie kritikuoja tikėjimą ir iš jo tyčiojasi ar pašiepia. Bet į sceną neinu nepasimeldęs, savo širdies neatidavęs Dievui. Nes, kai kažką darai iš savęs, labiau sieki šlovės, garbės – tai tam tikra puikybės forma. Bet tu eini ir stengiesi dovanoti save, kad muzika žmogui paliestų širdį, pakeistų jį iš esmės, o ne tik tam vakarui – suteiktų tam tikrą malonų prieskonį po koncerto, o kitą dieną jis tikriausiai nieko neprisimintų. Padaryti, kad žmonės keistųsi ir atrastų tiesą. Menu liudyti savo gyvenimą. Taip pasakyčiau. Tai yra vienas iš credo.
Ar tavo aplinkoje yra daug menininkų katalikų?
Menininkų katalikų? Iš tikrųjų yra. Šiuo metu vyksta daug gražių dalykų – daug žmonių atranda Dievą. Ir tai yra nuostabu! Matyti, kaip žmogus keičiasi, atsiveria, kaip jis išsilaisvina iš visokių suvaržymų, kaip sienos griūna. Yra tokių žmonių. Yra.
Ko gero, daugelis mūsų esame aplinkoje, kur tikėjimą liudyti sunku. Kokį duotum patarimą: kaip atrasti savyje drąsos liudyti?
Aš manyčiau, visa ko esmė yra meilė. Jeigu tu tai darai su meile – tai viskas gerai. Nereikia daryti, kad liudytum tai, kas tau svarbu, bet liudyti meilę. Manau, tai yra visa ko esmė. Žmogus nėra kvailas, jis visada pajaučia, koks yra tavo tikslas. Jeigu eini siekdamas parodyti save ar trokšti kažkokių žmogaus permainų, bet nežinai pats, dėl ko, pavyzdžiui, tik dėl to, kad tikinčiųjų būrelis būtų didesnis, kad kiečiau atrodytume, tai nieko nebus. Jeigu nėra meilės, tai yra bergždžias dalykas. Manyčiau, reikia tiesiog nebijoti, pasitikėti Dievu, atsiduoti jo valiai, klausytis jo. Ir viską daryti su meile. Tas žodis „meilė“, jis labai nuvalkiotas šiais laikais, bet man jis vis tiek patinka.
Mintautai, ko palinkėtum Lietuvos jaunimo dienų dalyviams, kurie jau visai netrukus atvyks į Vilnių?
Labiau atverkite savo širdis Šventajai Dvasiai. Leiskite jai veikti, keisti mūsų gyvenimus, nebijoti išeiti už komforto zonos. Ir tikėti. Manau, pradžiai tiek turėtų užtekti. Jeigu leisime Dievui veikti, mūsų gyvenime pradės vykti nuostabūs dalykai. Liudyt meilę, liudyt meilę!
***
LIUDYTI ŠIOS NESUGRIAUNAMOS TVIRTOVĖS – ŠEIMOS – GERĄ PAVYZDĮ
Apsakyti tai, ką galima jausti turint laimingą šeimą – vargu ar įmanoma. Tiesą sakant, greičiausiai nesugebėčiau perteikti esamos ir išgyvenamos realybės tokios, kokia ji yra iš tikrųjų – tai sunkiai žodžiais įvardijamas, įstabus dalykas. Todėl suvokiu, jog sutrikti situacijoje, kai tau užduoda, atrodytų, visai nesudėtingą klausimą, ką reiškia turėti šeimą, paprasta ir galbūt normalu.
Ne kartą teko apmąstyti šeimos svarbą tiek visuomenėje, tiek mano gyvenime bei į iškylančius klausimus protingai, svariai atsakyti, nuodugniai pagrįsti. Bet tokiose situacijose, būsiu atvira, sutrinku ir sugebu išlementi vos keletą teorine prasme sausai pagrįstų minčių, kuriose tėra vos kokie penki procentai tikrumo. Tačiau mintyse tuo metu vyksta visai kitokie dalykai. Matau plačiai besišypsantį tėtį, jis išmeta ir vėl ore sugauna krykštaujančią sesę. Matau mamą. Ji kepa skaniausius blynus su braškių uogiene, kuria namuose jaukumą, nuramina, pakelia, nušluosto ašaras ir įkvepia drąsos žengti į priekį. Matau tris mažyles seses – tris gyvenimo džiaugsmus. Ir kaipgi galėčiau perteikti jums, kokia ši būsena nuostabi ir džiuginanti? Nereikia teorijų ar Galilėjaus atradimų, kad išmoktume pastebėti ir kalbėti apie vykstančius dalykus šeimoje. Tereikia daugiau kalbėti(s).
Neseniai turėjau galimybę dalyvauti Vilniaus krašto ateitininkų valdybos organizuojamame, jau daugelį metų vykstančiame Aušros Vartų savaitgalyje. Šį kartą renginys pasipuošė tema „Ateitis gimsta šeimoje!“ Skambūs, įkvepiantys žodžiai, mano manymu, atspindėjo ir esminę idėją. Mano ir dar vienos šaunios draugės (beje, taip pat Gabrielės) globai buvo patikėta grupelė moksleivių. Visą savaitgalį stebėjau juos. Stengiausi pažinti kiekvieną, priimti jį tiek, kiek žmogus pats nori atsiverti, fiksuoti smulkmenas, užrašyti akimirkas... Supratau, kad jie kalba atviromis širdimis tada, kai žvelgi tiesiai į akis, lyg norėdamas nebyliai pasakyti: „Aš noriu tave išklausyti, noriu, kad man pasakotum, ir tu man rūpi.“ Kažkada per pamokslą nuskambėjo viena mintis – „meilė visų pirma yra rūpestis“. Pasisiūlyti padėti, patarti, išklausyti – tai padovanoti kruopelę meilės kitam. Pirmą kartą susidūriau su tokia situacija, ir mane labai sužavėjo toks artimas ryšys, tarytum sujungęs mus į vieną nedidelę šeimynėlę. Vaikai labiau nei kas nors kitas nori būti išklausyti. Visi mes norime būti suprasti ir bendrauti širdimis – tai tarytum garantija, jog tavo kalbinė žinutė saugiai atguls kito žmogaus slapčiausiuose stalčiukuose. Galimybė dalintis – viena iš gražiausių Viešpaties įkvėptų dovanų, o pirmoji šio džiaugsmingo gebėjimo patirtis juk dažniausiai ir aplanko mus būtent šeimoje.
Dauguma mūsų skaitome straipsnius, kuriuose savo liudijimais dalijasi laimingos šeimos. Tai yra pagirtina ir nuostabu! Bet toji pozicija dažniausiai išlieka tik iš tėčio ir mamos pusės. Dažnai skaitydama galvoju, kaip jaučiasi tas mažytis vaikelis, besiglaudžiantis ant mamos rankų. Ar nebūtinai mažylis. Kaip stipriai jis myli savo šeimą? Ne visada drąsu pasakoti suaugusiems slapčiausius išgyvenimus, skaudulius ar netgi džiaugsmingas akimirkas, tačiau vienas momentas yra be galo žavus ir paslaptingas – vaikas vaikui moka prabilti visai kita forma. Nežinau, kur glūdi ši nepaprasta paslaptis, bet greičiausiai tai vėlgi subtilios, be galo žavinčios Dievo užkoduotos smulkmenėlės, kurios priverčia tiesiog pasakyti – tai, ką Jis sukūrė, yra nuostabu. Ką įžvelgiau savaitgalio metu būdama dideliame būryje vaikų? Stebėjau, kaip guodžia, apkabina, nesigėdi pabučiuoti į skruostą, kartu apsiverkti, įkvėpti ar nuraminti viena kitą dvi mažos vaikiškos sielos. Žiūrėjau ir stebėjausi vaikų šiluma ir noru būti išklausytiems. Jie be baimės pasakoja apie savo šeimas: kiek brolių, sesių, kačiukų ar kiemo draugų turi, kada keliasi į mokyklą, kaip iš ryto anksti yra pažadinami ar kaip liūdi, jog neturi kam pasiguosti, kai yra sunku. Atrodo, jog visa tai yra smulkmenos, tačiau per šitokius pokalbius išgirdau galybę dalykų, kurie mano šeimoje nevyksta arba vyksta visiškai kitaip. Ir tai normalu – visos šeimos unikalios, bet dalijimosi patirtis atveria mums kelius į tobulėjimą. Kaip veržlūs kalnų upeliai suteka į sraunią upę – maži pasidalijimai sutvirtina šeimos būtį.
Mano šeimoje veiksmas vyksta nuolat – tyla labai retas ir keistas dalykas. Grįžtant namo, dažnai jau kieme girdisi skardus čiauškėjimas, dainos, akordeono, pianino ar puodų skambūs garsai, pakvimpa garuojanti vakarienė ir atrodo, jog iš namų tiesiog veržiasi gyvos energijos pliūpsnis. Tada plačiai nusišypsai ir ištari sau: „Pagaliau namai.“ Sugrįžti į tą šiltą, jaukią vietelę, kurios niekada nenorėtum palikti. Kartais nutinka taip, kad tėčiui tenka ilgai dirbti ir sugrįžti tik tuomet, kai visi darbai būna atlikti, o namai sumigę. Niekada nepamiršiu tų momentų, kai specialiai apsimesdavau mieganti, kad sugrįžęs tėtis mane miegančią pabučiuotų. Suprasdavau tokį dalyką: aš juk nepajusiu to pakštelėjimo į skruostą miegodama. Tas budėjimas, tėviško bučinio laukimas, tas pasisveikinimas į sapnus mane taip palytėdavo, kad jausdavausi svarbiausias žmogelis žemėje – juk tėtis mane net naktį, gūdžiausią naktį prisimena ir pasveikina! Nuo pat mažumės pasakoju savo sesėms, kokia buvo mano vaikystė. Žinoma, esu pasidalinusi su jomis ir šia tėčio pabučiavimo akimirka. Buvo išties juokinga, kai sykį išgirdau jas vakare šnibždant: „Simona, tik šiąnakt neužmik, sulauksim tėčio.“ Ir jos iš tikrųjų laukė. Ir šypsojosi, kai įvyko tai, ko jos troško. Čia labai tiktų ir šv. Augustino mintis, sakanti, jog tėvų gyvenimas yra knyga, kurią skaito jų vaikai. Aš tikiu, kad kai mano sesės užaugs, jos kartos šiuos gražius momentus ir savo šeimose. Kaip išmokstama amato, kaip iš kartos į kartą buvo perduodamos pasakos ir tautosakos istorijos, taip keliauja ir visi dalykai, užgimstantys šeimose. Vaikus reikia mokyti pasakoti, prašyti, kad jie kalbėtų, kad žvilgsnis būtų nukreiptas į žmogų, ne į planšetės ar kompiuterio monitorių.
Kitas svarbus momentas, be kurio nepraeina nė vienas vakaras, – tai malda. Nuo pat mažumės prisimenu, kai mama lyg švelnus bažnyčios varpų suskambėjimas šaukdavo visą šeimyną į maldą. Niekas nepasikeitė ir dabar. Stebėjau, kaip išmoksta melstis kiekviena sesė. Negalėčiau pasakyti, kad šis procesas visuomet buvo labai sklandus ir sėkmingas. Tačiau niekada nesutiksiu ir su ta mintimi, jog maži vaikai dar menkai ką supranta, jiems sunku susikaupti, todėl malda yra ne tokia jau svarbi. Vaikai supranta viską. Ir net žymiai geriau negu mes patys, besijaučiantys suaugę. Malda – ne toks jau paprastas dalykas dažnam subrendusiam žmogui, tad keista būtų tikėtis, kad mažyliai panirtų į gilius maldos apmąstymus. Manau, nereikėtų dėl to nusiminti. Mano sesės besimelsdamos iškrečia visko. Kartais malda pasibaigia tuo, kad visi negalime nustoti juoktis, nes mažiausioji Liucija sugalvoja kokią nors išdaigą. Aišku, tokiose situacijose galima pradėti pykti, jog buvo sutrukdytas susikaupimo laikas, bet aš tikiu, jog Dievas supranta ir tokią maldą, kai šeima džiugiai juokiasi, nes jiems kartu yra be proto gera.
Kartais dalykai, kurie mums atrodo visiškai nereikšmingi, kitiems tampa labai svarbūs ir galintys kardinaliai pakeisti esamą situaciją. Tad ar mes esame pajėgūs išsaugoti tą mažą Dievo Bažnyčią? Tikrai taip, viskas yra įmanoma, jeigu laiku susivoksime ir pradėsime naudotis Jo suteiktais gebėjimais. Vienas iš jų – paprasčiausias kalbėjimasis, gyvenimiškas liudijimas. Benediktas XVI apibrėžė labai taiklią šeimos misijos sampratą: „Šeima yra būtinas tautų gėris, nepakeičiamas visuomenės pagrindas ir didelis viso sutuoktinių gyvenimo turtas.“ Naujieji metai tegu būna nauja pradžia, įkvepianti ir suteikianti jėgų dalintis patirtimi bei liudyti šios nesugriaunamos tvirtovės – šeimos – gerą pavyzdį.