Didysis penktadienis

Dievas sako: „Štai mano tarną sėkmė ims lydėti, jisai bus iškeltas, išgirtas, išaukštintas. Kaip daugelis jo baisėjosi, kadangi jo išvaizda buvo nežmoniškai subjaurinta ir jo pavidalas nebepanašus į žmogų, taip jis nustebins daugel tautų, karaliai prieš jį neteks žado. Jie mat išvys, ko niekad nebuvo jiems apsakyta, išgirs, ko niekad nebuvo girdėję“. Pranašas sako: „Kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam apsireiškė Viešpaties rankos galybė?“

Prieš jį jis išaugo kaip ūglis, lyg atžala iš išdžiūvusios žemės. Nebuvo jame išvaizdumo ir grožio, kad mes būtume žvelgę. Nebuvo į ką pažiūrėti, todėl mes jo nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažįstantis kančią. Kaip toks, prieš kurį užsidengiamas veidas, jis buvo paniekintas; taigi mes jo nebranginome.

Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė. O mes galvojome, kad jis paženklintas, Dievo prispaustas ir jo palaužtas. Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti.

Visi mes lyg avys buvome paklydę, kiekvienas  savu keliu ėjo. Bet Viešpats jam leido sau prisiimti visų mūsų kaltę. Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso, burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas vedamas pjauti, kaip avis tyli kerpama, taip jis nepratarė žodžio.

Jis buvo išvestas iš areštinės ir teismo, tačiau kas išaiškins jo kilmę? Jis buvo išplėštas iš šalies, kur gyvybė, už mano tautos nuodėmes buvo pasmerktas mirti. Kapą jam skyrė prie nusikaltėlių, laidojimo vietą – prie turtuolių, nors nebuvo padaręs jokios neteisybės ir jo lūpose vyliaus nebuvo.

Bet Viešpats jautė palankumą savam sumuštajam, pagydė tą, kuris savo gyvybę aukojo už nuodėmes. Užtat jis matys palikuonių, gyvens ilgą laiką. Per jį bus pasiekta, kas Viešpačiui patinka. Po sielos vargų  jis regės šviesą ir turės gausingą pažinimą. Dievas sako: „Būdamas teisus, mano tarnas daugelį nuteisins ir sau užsikraus kaltę“.

Todėl aš jam duosiu kaip dalį, gausybę jis gaus kaip laimikį, nes jis davė mirčiai savo gyvybę ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Tačiau jis nešė daugelio nuodėmes ir užsistojo nusikaltėlius. (Iz 52, 13–53, 12)

DIEVO TYLA

„Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso, burnos nepravėrė…“. Šiais pranašo Izaijo žodžiais Didžiojo Penktadienio liturgijoje apibūdinamas Jėzus, Skausmo Vyras, nešantis visos tautos skausmą ir nuodėmes.

Jėzaus tyla yra vienas iš išskirtinių Jo Kančios ženklų. Jau nuo pat suėmimo Jėzus atrodo esąs beveik pasyvus. Iš Jo lūpų girdime tik vieną – kitą atsakymą, tačiau daug dažniau Jo tardytojai yra priversti taikytis su paslaptinga tyla.

Šis Jėzaus tylėjimas visų pirma atrodo, kaip protestas: protestas prieš neteisingą kaltinimą, visiškai neteisėtą suėmimą, tuo pat metu tapdamas kaltinimu, visiems at-skleisdamas piktą valią tų, kurie Jį suėmė, Jį kaltina, kankina, žudo…

Tokios tylos pavyzdžių visuomet galime sutikti persekiojimų bei politinės kovos istorijoje. Tačiau Jėzaus atveju toji tyla yra nesuvokiamai didingos meilės išraiška. Susidūrus su nežabotu žiaurumu, vienintelė suprantama žmogiška reakcija būtų pasipriešinimas, tuo tarpu Jėzus to atsisako ir net priekaištauja Jį ginklu mėginusiam ginti mokiniui: Ne-jaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!

Tai Dievo meilės žmonijai taurė, todėl Išganytojo tyla reiškia kitų žmonių nuo-dėmių prisiėmimą bei siūlomą besąlygišką atleidimą.

Šiuo momentu paaiškėja, kodėl Jėzus toks tylus savo kančioje. Jis tyli, nes už Jį kalba Jo veiksmai. Tai, ką Jėzus daro savo kančios metu, mums atskleidžia dangaus Tėvo veidą, kuris spinduliuoja meilę, dosnumą ir atsidavimą savo kūriniui.

Kaip tik tą akimirką suvokiame, kokie skurdūs yra mūsų žodžiai, kuriais mėginame pa-aiškinti tai, ką Jėzus yra dėl mūsų padaręs. Laiško Žydams autorius kalba apie Jėzų, „at-jaučiantį mūsų silpnybes, kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį“. Didžiausia  Dievo meilės išraiška – tai pasirengimas Sūnuje pasidalyti su žmogumi jo kentėjimais.

Tiesa, lieka amžinas klausimas: kodėl Dievas norėjo dalytis kentėjimais, o ne juos pašalinti? Šis klausimas iškyla visuomet, susitikus kenčiantį žmogų, patiems susidūrus su kančia. Juk ir Evangelijoje dažnai matome Jėzų, pašalinantį kančios priežastis, gydantį ligonius, netgi prikeliantį mirusius, tačiau lemiamą akimirką visą kančią Jis pasiėmė sau, nerodydamas jokių pastangų daryti kokį nors stebuklą. Netgi po Jėzaus prisikėlimo Jo mokiniai ir visa bendruomenė buvo priversta susidurti akis į akį su kančia ir savo pačių silpnumu.

Didįjį Penktadienį, kontempliuodami Nukryžiuotąjį, taip pat susiduriame su ta pačia problema, tačiau, mėgindami teirautis, ko gero, susidursime su ta pačia tyla, kurią patyrė Jėzaus tardytojai. Atsakymas į mus kankinančius klausimus neateina tuojau pat, netgi, sakyčiau, Išganytojo pavyzdys ragina mus kitaip išgyventi savo kančią, drauge su Juo, kad paskui sulauktume gerosios žinios. Juk mylėdami neprašome paaiškinimų, bet tik esame kartu visuose išmėginimuose, o jei sakome, kad Dievas mus myli ir mes mylime Jį, tenka pasitenkinti ta Didžiojo Penktadienio tyla.

Paaiškinimas ateis vėliau, išaušus Velykų rytui. Tada nebeklausinėsime apie kančią, bet džiaugsimės pergale.

Ir mus vėl apgaubs Dievo tyla…

Mons. Adolfas Grušas