Tikrai verta ir teisinga ne tik prisiminti, bet ir dėkoti Dievui už ganytojus, kurie visu savo gyvenimu – malda, žodžiu ir darbais – vedė jiems patikėtą Dievo tautą išganymo keliu! Šiandien esame Kaišiadorių katedroje, kur tikintieji gyvai matė ir girdėjo savo ganytojo Vincento Sladkevičiaus žodžius.

Žvelgiant į kardinolo Vincento gyvenimą, drauge su apaštalu Pauliumi norisi kartoti šiandien skaitytus jo žodžius: „Kokie neištiriami Dievo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį?“ (Rom 11, 33–34).

Dievas pasirenka žmones pašaukdamas Jo skirtai misijai. Kviečia eiti šventumo keliu ir kurti Dievo karalystę žemėje. Šiandien žvelgdami į kardinolo Sladkevičiaus gyvenimą aiškiai matome Apvaizdos vedimą. Jo vaikystė prabėgo Guronių kaime, kur augo darbščios ir pamaldžios motinos globoje, kol jį išleido į mokslus. Pajutęs pašaukimą kunigo tarnystei, stojo į Kauno kunigų seminariją ir 1944 metais buvo įšventintas kunigu. Jis uoliai darbavosi įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose, kol buvo pašauktas dėstyti ir būti dvasios tėvu seminaristams. Visiems, kurie turėjo laimę su juo bendrauti, paliko gražius prisiminimus: giliai tikintis, kuklus, mielas žmogus...

1957 metų Kalėdų naktį palaimintojo vyskupo Teofiliaus Matulionio, Birštono klebonijoje, slapta buvo konsekruotas vyskupu. Deja, tuometinė valdžia neleido jam eiti vyskupo pareigų ir ištrėmė ji į Nemunėlio Radviliškį. Praėjo 25 metai, kol tikintieji sulaukė savo ganytojo.

1982 metais įžengdamas į Kaišiadorių katedrą, jis savo gyvenimo kelią apibūdino lygindamas su Rožinio maldos slėpiniais. Džiaugsmingojo, skausmingojo ir garbingojo slėpinio gyvenimas atsispindėjo jo kelyje. Neatsitiktinai jis pasirinko Rožinio slėpinius, nes savo viltį buvo sudėjęs į Motinos Marijos rankas. Visą jo gyvenimą žymėjo nuoširdus pamaldumas Dievo Motinai, jo išmoko ant savo žemiškos motinos kelių.

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus 100-ųjų metų jubiliejų norėčiau sugretinti su šventojo Jono Pauliaus II 100-ųjų metų jubiliejumi, kurį taip pat šiais metais minime. Šios dienos Evangelija mums kalba apie vyriausią Bažnyčios ganytoją (Mt 16, 13–29). Šiandien Popiežius, Šventojo Petro įpėdinis, yra ta tvirta uola, ant kurios pastatyta ir laikosi Bažnyčia. Šv. Jonas Paulius II ypač rūpinosi kenčiančia Bažnyčia ir labai troško bei stengėsi, kad tremtinys vyskupas grįžtų į savo vyskupiją.

Šv. Jonas Paulius vertino vyskupo Vincento gyvenimą ir pasiaukojimą Bažnyčiai – 1988 metais paskyrė jį kardinolu. Tada vyskupas Sladkevičius nustebo ir kukliai pasakė, kad kardinolystės dovana skirta Lietuvos Bažnyčiai ir visai tautai. Tarnaujant Vatikane teko dalyvauti kardinolo susitikimuose su Jonu Pauliumi II ir galiu paliudyti, su kokia broliška meile Popiežius jį priimdavo, įdėmiai įsiklausydavo į jo nuomonę.

Grįžęs į Lietuvą, kardinolas juto naują atsakomybę už visą Bažnyčią Lietuvoje ir ištikimai bei drąsiai ėjo savo naujas atsakingas ganytojo pareigas. Kalbėdamas kunigams Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, nurodė naujas gaires Bažnyčios gyvenimui Lietuvoje.

Apžvelgdamas Bažnyčios padėtį, primindamas, ką iškentėjo dvasininkai ir tikintieji, jis pabrėžė, kad Dievo tauta sugebėjo išgyventi nepaisant persekiojimų, priespaudos ir visokių suvaržymų. Tačiau dabar ji jau nebegali taikstytis su neteisėtais Bažnyčios suvaržymais, su žmogaus teisių pažeidimu. Jis reikalavo leisti Bažnyčiai vadovautis savo sielovadine tvarka ir kanonais, grąžinti laisvę religinei spaudai, ragino kunigus viešai imtis vaikų katekizacijos ir religinio jaunimo švietimo. Kardinolas aiškiai palaikė visuomenės atsinaujinimą ir pastangas eiti laisvės ir demokratijos keliu. Ragino grąžinti tikintiesiems Vilniaus katedrą ir kitas bažnyčias, taip pat statyti naujas.

Visiems giliai įsiminė jo pamokslas aukojant Mišias prie Vilniaus katedros durų 1988 m. spalio 23 d., kuomet jis džiaugėsi ir dėkojo Dievui už vykstančias permainas, kartu ragindamas mokėti kantriai laukti ir augti, vienas kito nestumdyti ir neįžeidinėti. „Laukimas tai ne stagnacija, – sakė jis – tai nėra stovėjimas vietoje, tai augimo metas.“ Kartu jis kvietė branginti tikėjimą, puoselėti dieviškąsias ir pilietines dorybes, gerbti žmogaus gyvybę.

Ko mes galime šiandien pasimokyti iš kardinolo Vincento Sladkevičiaus liudijimo? Jo pasirinktas šūkis „Padaryk mane gerumo ženklu“. Šiam šūkiui jis liko ištikimas visą gyvenimą. Kardinolo pavyzdys rodo, kas yra tikroji krikščioniška meilė, „kuri nesiduoda pikto nugalima, bet nugali pikta gerumu“. Jis mylėjo kiekvieną žmogų, visus mielai priimdavo su šypsena ir atvira širdimi, nepaisydamas jų politinių ir religinių pažiūrų, buvo tikras gailestingumo įsikūnijimas.

Šiandien nuoširdžiai meldžiu visiems mums tęsti gerumo ir gailestingumo kelionę šių laikų visuomenėje, kuri taip pat kenčia nuo pykčio, priešiškumo, patyčių. Tesuteikia mums Viešpats jėgų visur ir visuomet rinktis gerumą, kurį liudytume savo šeimose, bendruomenėse, visuomenėje. Tesuteikia mums dosnią ir jautrią širdį, kuri moka išklausyti, paguosti, padėti ir dalintis su kitai. Manau, kad tai būtų gražiausias paminklas ir atminimo dovana kardinolui Vincentui, kad mes visi ryžtumės tapti „gerumo ženklu“ Bažnyčioje ir visuomenėje. Tepadeda mums Dievas, užtariant Jo Motinai Marijai ir gerajam kardinolui Vincentui Sladkevičiui.

Kard. J. A. Bačkis, 2020-08-23, Kaišiadorys