Rugpjūčio 14 – 22 d. Pivašiūnuose, svarbiausioje Kaišiadorių vyskupijos piligrimystės vietoje, kur nuo senų laikų garsėja užtarimu Švč. Mergelė Marija - Nuliūdusiųjų paguoda, kasmet vyksta Žolinės atlaidai. Šiais metais rugpjūčio 15-ąją – pagrindinė atlaidų dieną Eucharistijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis KĖVALAS ir pasakė homiliją.

Broliai ir seserys,

Švč. Mergelės Marijos litanijoje mes randame labai gražų kreipinį į Dievo Motiną – „Sandoros skrynia – melski už mus“. Senojo Izraelio tautai sandoros skrynia žymėjo patį brangiausią dalyką. Joje buvo laikomos lentelės su dešimčia Dievo įsakymų, šiek tiek manos, kuria Viešpats maitino savo tautą dykumoje, kalbama, kad ten buvo ir Aarono lazda. Mergelę Mariją krikščionių tradicija vadina Sandoros skrynia, nes ji savo kūne nešiojo Įsikūnijusį Dievo Žodį, Viešpatį Kristų. Ji tapo Išganytojo motina todėl yra Naujosios Sandoros bendradarbė. Įdomu pastebėti, kad šiandienos iškilmės Dievo žodis ypač pabrėžia Marijos kaip Sandoros skrynios vaidmenį.

Luko evangelijos pasakojimas prasideda tuo, kad Marija gavusi Dievo apreiškimą susiruošusi skuba į Judėjos Kalnyno miestą pasveikinti savo giminaitę Elžbietą. Mums klausantiems šio pasakojimo Judėjos kalnyno miestas tai tik graži geografinė detalė. Tačiau šie Luko žodžiai visai kitaip skambėjo ano meto žmonėms. Jie gerai pažinoję Senojo Testamento pasakojimus jame girdėjo aidą sklindantį iš antrosios Samuelio knygos. Čia pasakojama, kaip karalius Dovydas atvyko pernešti Sandoros skrynios į Šventąjį miestą Jeruzalę pas žmogų gyvenusį Judėjos Kalnyno mieste ir saugojusį šią skrynią. Taigi to meto Luko evangelijos klausytojai girdintys apie Mergelės Marijos kelionę į Judėjos kalnyno miestą prisiminė Sandoros skrynios pernešimą, karaliui Dovydui surengus džiaugsmingą procesiją į Jeruzalę. Jis šoka Sandoros skrynios pernešimo metu jos akivaizdoje. Ką mes girdime Luko evangelijoje, kai Elžbieta pasitinka Mariją? Elžbietos kūdikis, Šv. Jonas Krikštytojas jos įsčiose pašoka iš džiaugsmo. Galėtume tarti – miela detalė, kuri užfiksuota evangelijos tekste, išreiškianti moterų džiaugsmą susitikus kartu. Tačiau tai dar kartą primenama Sandoros skrynios tema, tarsi Šv. Jonas Krikštytojas pakartoja tą šventišką šokį jos akivaizdoje.

Tas pats įvaizdis mums šiandien primenamas skaitant pirmajame skaitinyje paslaptingąją Apreiškimo apaštalui Jonui knygą. Regėtojas savo vizijoje mato: „Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia, ir sušvytravo žaibai, nuskambėjo balsai ir griaustiniai, kilo žemės drebėjimas, ir pabiro baisi kruša“ (Apr 11, 19). Kažkas labai ypatingo, kas supa šią Skrynią. Ji ne tik istorinis reliktas. Ją supa Dievo galybė. Ir štai po šių žodžių iš karto seka pasakojimas apie Moterį. „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Kalbama apie karališkus –ženklus ir transcendentinę tikrovę, pranokstančią šį pasaulį. Tai Dievo erdvė.

Ir štai tekstas tampa dramatiškas, skaitant toliau apie regėtojo viziją apie Moterį. „Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: štai didžiulis ugniaspalvis slibinas su septyniomis galvomis, su dešimčia ragų ir su septyniomis diademomis ant galvų. Jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių ir nužėrė jas žemėn. Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį“ (Apr 12, 2-4). Kalbama apie kovą tarp Moters ir slibino. Izraeliečiai Sandoros skrynią nešdavosi į mūšius su savo priešais. Tai jiems liudijo Dievo artumą, jo galybę ir jo pagalbą. Marijos, Sandoros Skrynios, ir jos kaip stojusios kovoje su blogiu įvaizdis čia labai aiškus. Marija, Dangaus Karalienė, nėra kažkokioje atitrūkusioje ramybės būsenoje. Ji yra aktyviai įsitraukusi į šį galingą dvasinį mūšį su blogiu, kurį čia simbolizuoja slibinas. Bažnyčia labai vertina Mergelės Marijos, kaip Sandoros skrynios įvaizdį, kuri dalyvauja mūšyje su blogiu ir įveikiant jį Dievo galybe.

Mergelės Marijos Žengimo į Dangų iškilmė yra ilgo apmąstymo apie Dievo Motinos vaidmenį Išganymo istorijoje išvada. Jėzaus žodžiai apie dangų, kuris jau prasideda tarp mūsų, yra pakankamai lakoniški: „Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 26). Jie guodžia mus, kurie stengiamės išlaikyti ir puoselėti savo tikėjimą, stiprinti jį nežiūrint prieštaravimų, kuriuos sukelia gundymai, abejonės ir pasaulio priešiškumas tikėjimo normoms. Tačiau jie tuo labiau tinka ir Jo Motinai Marijai.

Vyskupas Robertas Baronas savo knygoje „Katalikybė“ apibūdina Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų slėpinį sakydamas: „Kai kalbame apie Švč. Mergelės Marijos kūno ėmimą į Dangų, turime galvoje ne kelionę erdvėje Mariją gabenant į fizinį dangų. „Dangus“ yra talpus biblinis simbolis, kuriuo nuo seno įvardijama transcendencija, tokia egzistencija, kuri neapibūdinama mums žinomais erdvės ir laiko matmenimis. Marijos ėmimas į Dangų reiškia, jog Švč. Mergelė jos būties pilnatvėje buvo „perkelta“ iš mūsų matavimų sistemos į aukštesnę, kurią vadiname simboliniu daugiaprasmiu žodžiu „dangus“ (...). Marijos Ėmimo į Dangų dogma kalba apie visišką šios pirmosios Jėzaus mokinės išganymą – nedalomas Marijos asmuo buvo paimtas į Dievo artumą. Apaštalų tikėjimo išpažinimo pabaigoje išsakome „kūno iš numirusių prisikėlimo“ viltį. Marija, kuri su kūnu ir siela buvo paimta į dangų ir kaip tik taip prikelta, yra vilties ženklas visai žmonijai".

Kuo ši iškilmė svarbi mums? Iš patirties gerai žinome, kad žmogus gali tarsi dabar jau žengti į dangų kurdamas geresnį pasaulį aplink save, mylėdamas kitą žmogų ir stengdamasis dėl teisingesnio sugyvenimo su kitais. Tačiau, kaip pasaulio istorija rodo, yra įmanoma žmonijai žengti ir į pragarą. Tą parodė ir praėjusio amžiaus pasauliniai karai, totalitarinių valstybių įsigalėjimas, milijonai žmonių žūčių dėl be-dieviškų ideologijų įsigalėjimo. Tą rodo ir dabartinis Rusijos paskelbtas karas Ukrainoje, kur žūsta civiliai žmonės – vaikai ir suaugę. Tačiau tą rodo ir šiandien Vakarų visuomenėse susitvenkę debesys, kur matosi didžiulės įtampos tarp visuomenės grupių. Kas galėjo pagalvoti, kad brangios Amerikai asmenų, kaip Kristupas Kolumbas arba Džordžas Vašingtonas, skulptūros bus nuverčiamos arba šiuo metu stovi apvyniotos plastiku miestu aikštėse, kad neįžeistų kai kurių įtūžusių žmonių jausmų.

Šiandienos skaitiniai mums primena ne tik džiaugsmo tikrovę – Dangų, kuris yra dovanojamas ištikimiesiems, tačiau jie mums primena ir kovą, kuri vyksta pirmiausia kiekvieno mūsų širdyje. Mūsų širdį būtų galima pavadinti ta sandoros skrynia, kur laikomi švenčiausi dalykai, mūsų meilė, mūsų atmintis, mūsų bendrystės patirtys. Joje vyksta ir susitikimas su Dievu. Tačiau, kaip Apreiškimo knyga mums primena priešais ją žmogaus širdį, stovi ir slibinas tykodamas praryti gražiausius žmogaus pasiryžimus ir pasiekimus. Kaip neprarasti Dangaus ir šioje žemėje ir amžinybėje?

Marijos giedamas Magnificat pabrėžia: „Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones“. Tai moralinė krikščionybės revoliucija pasaulyje: parodyti, kad tikroji galia slypi ne fizinėje jėgoje ir išnaudojimo galioje, bet nekalto žmogaus širdyje. Tikroji galia yra dvasinė jėga stipresnė už bet kokį fizinį jėgos siautėjimą. Tą mes lietuviai turėjome progos išbandyti stovėdami susikabinę rankomis daugiau kaip prieš 30 metų Baltijos kelyje. Bendrystės jėga mus išgelbėjo ir vėliau kovo 11 d. ir sausio 13-tąją. Krikščionybė yra puikybės mirtis. Kodėl? Todėl, kad, jei žmogus savo gyvenimą mato Jėzaus gyvenimo fone, tai rauna bet kokios bet kokios puikybės likučius iš savo širdies. Dievo garbinimas, žmogaus džiaugsmas ir nuolanki širdis yra tarpusavyje susiję dalykai. Tai gali reikšti, kad, jei žmogui trūksta džiaugsmo, gali būti, kad jo gyvenime pirmiausia trūksta Dievo garbinimo ir nuolankumo. Aukščiausia gyvenimo mokykla, kurią mes šioje žemėje praeiname, tai išmokti bendrauti su Dievu ir artimu. Norint patirti Dangų ir jį dovanoti kitiems turime nuolat mokyti meno melstis, kalbėtis su kitu, atleisti ir tarnauti. Tai žmogaus galios dovanoti kitam žmogui Dievo artumo ir džiaugsmo patirtį. O Marija yra mūsų Užtarėja ir tarpininkė kovoje su blogiu. Štai dėl ko mes jos pagalbos prašome, maldoje kaip „Tavo apgynimo šaukiamės...“

Ir pabaigoje norisi užbaigti Popiežiaus Pranciškaus malda užrašyta enciklikoje Lumen Fidei: „Padėk, o Motina, mūsų tikėjimui! Atverk mūsų klausą Žodžiui, kad atpažintume mus šaukiantį Dievo balsą. Sužadink mūsų norą sekti jo pėdomis atsiliepiant į jo pažadą. Padėk mums leisti save palytėti jo meilei, kad jį galėtume palytėti tikėjimu. Padėk mums visą save jam patikėti, tikėti jo meile, ypač išbandymų ir kryžiaus akimirkomis, kai mūsų tikėjimas pašauktas bręsti. Pasėk mūsų tikėjime Prisikėlusiojo džiaugsmą. Primink mums: kas tiki, niekada nėra vienas. Pamokyk mus regėti Jėzaus akimis, kad jis būtų šviesa mūsų kelyje ir ta tikėjimo šviesa mumyse nuolatos augtų, kol ateis diena be pabaigos, pats Jėzus Kristus, Tavo Sūnus, mūsų Viešpats! Amen.

Arkivysk. K. Kėvalas

Šv. Mišių tiesioginė transliacija iš Pivašiūnų