Kviečiame prisijungti. Birželio 20 d.vešime votą Pivašiūnų Mergelei Marijai, kaip padėką, kad saugojo mus ir mūsų artimuosius pandemijos metu, o susirgusiems padėjo pagyti

 
 
   Birželio 20 d. vešime votą Pivašiūnų Mergelei Marijai, kaip padėką, kad saugojo mus ir mūsų artimuosius pandemijos metu, o susirgusiems padėjo pagyti.
 
Trumpa dienotvarkė:
 
11.30 val.- rožinio malda
12 val. - padėkos šv. Mišios, kurių metu bus atnešamas votas
13 val. - pasiaukojimas švč. Mergelei Marijai
 
Kaišiadorių parapijos žmonės suaukojo sidabrą ir pinigus šio voto padarymui. Visų vardu vešime šį padėkos ir meilės ženklą. Kviečiame visus norinčius prisijungti ir dalyvauti šventėje.
 
Taip pat siūlome paskaityti Elvyros Kučinskaitės straipsnį šia tema "Votai, kalbantys iš tylos" 
 

Votai, kalbantys iš tylos

 
   Mano dukra, grįždama iš slidinėjimo kelionės užsienyje, lėktuve ūmiai susirgo – staiga pakilo aukšta temperatūra, o grįžus į namus negalia komplikavosi į plaučių uždegimą. Ligos forma buvo labai sunki. Šiaip ne taip dukrą išgelbėjome, bet tada susirgau aš. Prisimenu momentų, kai maniau, kad tikrai mirštu – buvo neapsakomai sunku. Nepamenu, kad virusinė liga kada nors būtų buvusi tokia sunki. Tada su visišku pasitikėjimu atsidaviau į Dievo rankas, visa patikėjau Jam. Pasveikau! Bet pavymui susirgo jaunesnioji dukrelė. Jos ligos eiga, ačiū Dievui, buvo lengva.

Mano brolis yra gydytojas. Jis visą pandemijos laiką dirbo ligoninėje, kartais dėl didžiulio krūvio nepaisydamas saugumo priemonių. Grįždavo po darbo namo į savo šeimą, tačiau nei jam, nei šeimos nariams nieko nenutiko… Negaliu to paaiškinti racionaliai, tik suvokiu, jog tai buvo didžiulė malonė. Visą tą sunkmetį meldėmės, pavesdami save Dievui. Tai buvo nelengvas pasitikėjimo išbandymas. Visiškai atiduoti save į rankas Viešpačiui, kai esame įpratę viską kontroliuoti, yra didelis iššūkis. Ši situacija parodė, kad nieko kontroliuoti negalime, esame priklausomi nuo Jo malonės. Tai patirti, kalbėti apie visa tai yra nepaprasta ir jautru. Visa širdimi prisijungiame prie votų iniciatyvos ir aukojome šią dėkojimo auką.

Jurgita (Vilnius)

Gegužės pabaigoje, besibaigiant Marijos mėnesiui, tikinčiuosius pasiekė žinia iš tylos: Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslai, kabantys keletoje Lietuvos bažnyčių, bus papuošti votais – prašymo ir dėkingumo ženklais Marijai už jos pagalbą Lietuvai pandemijos metu.

Kodėl iš tylos? Nes įkvėpimas šiam dvasiniam veiksmui kilo kontempliatyvioje tyloje, viename seserų vienuolyne, nepanorusiame garsinti savo vardo: „Meditavau Evangelijos skaitinį apie tai, kaip Jėzus prikėlė iš numirusių Lozorių. Mane labai palietė žodžiai, kuriais Jėzus kreipėsi į Tėvą dar prieš liepdamas Lozoriui išeiti: ‚Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei‘ (Jn 11, 42). Juk Jėzus dar nežinojo, ar Lozorius prisikels, bet dėkojo Tėvui tikėdamas, kad šis neatsakys Sūnui. Mes irgi nežinome, kiek maldų buvo išklausyta pandemijos metu, kiek žmonių pasveiko iš sunkios ligos formos, kiek Dievo malonė apsaugojo nuo šios negandos. Taigi ir šie votai Marijai – ne tik mūsų tikėjimo jos pagalba, bet ir pasitikėjimo Dievu ženklas – kad jis nepalieka savo vaikų sunkumuose, kai šie ištikimai Jo šaukiasi“, – sakė sesuo, kurios dvasinė įžvalga pasitarnavo prašymo ir padėkos ženklams rastis.

Prie votų kūrimo prisidėjo net keturi juvelyrai: Sondra Guokienė (Šiauliai) iš alavo pagamino formą, votus iš sidabro išliejo juvelyras Paulius Zabielskas (Vilnius), lelijos žiedadulkių taureles iš aukso padarė auksakalys Romas Knizelis (Kaunas), seserys vienuolės papuošė votus gintarais. Kiekvienas votas – atidaus ir neskubraus rankų darbo.

Kaip maldos tyloje gimė votų intencija, taip tyliai iš lūpų į lūpas pasklido ir pati žinia, kad prie jų gaminimo gali prisidėti visi norintys. Į seserų dirbtuvėlę gana greitai suplaukė tikinčiųjų aukojamas sidabras ir auksas (vienam votui pagaminti prireikė apie 100 g sidabro ir 7 g aukso, lentelei su užrašu išlieti – nuo 150 iki 200 g sidabro) iš pačių įvairiausių Lietuvos vietų: Vilniaus, Kretingos, Klaipėdos, Priekulės, Skudutiškio, Dubingių… Iniciatyvą skatinti, žmones burti padėkos aukai padėjo ir pasauliečiai, ir dvasininkai. Štai Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonas kun. Viktoras Ačas parapijos feisbuko paskyroje vaizdo įraše taip kreipėsi į parapijiečius:

Aš asmeniškai atiduosiu savo kryželį, kurį nešioju ant kaklo, taip pat – sidabrinį pakabuką, bet galbūt ir jūsų namuose yra sidabro ir aukso dirbinių, kuriuos prasmingai norėtumėte skirti votui. Jis bus pakabintas čia, pas mus, Priekulės bažnyčioje. Ačiū visiems, kurie prisidėsite prie šio kilnaus darbo. Mergelė Marija, Karalienė, Visatos valdovė, tikrai yra to verta, ir ji tikrai gali atitolinti ligą nuo Priekulės, visos Lietuvos ir nuo viso pasaulio.

Žinia ir toliau greitai plinta, norinčiųjų prisidėti prie padėkos akto gausėja. Į kvietimą atsiliepė žmonės, persirgę koronavirusu ar tiesiog jautę dėkingumą Dievo Motinai už gausias jos malones praeityje. Jų nuoširdžius atliepus patvirtina autentiški liudijimai:

„Jau kurį laiką vis aplankydavo mintis, jog norėčiau pagaminti dėkingumo votą Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Vis pasvarstydavau, kaip tai daroma , kur reiktų apie tai sužinoti ir kur kreiptis. Labai apsidžiaugiau išgirdusi, kad seserys pradėjo būtent tokią intenciją – padaryti prašymo ir dėkingumo votus Marijai, kurie bus pagaminti ir pakabinti net keliose Lietuvos vietose. Su džiaugsminga širdimi atsiliepiau į kvietimą norintiems prie to prisidėti. Mano tylus noras ir vidinis paraginimas gavo realų atsaką. Esu dėkinga sesutėms už viso gamybinio proceso organizavimą.“

Banga (Klaipėda)

***

„Išreikšdamos nuoširdžią padėką Dievo motinai Marijai atsiliepėme, kartu su sese paskirdamos mūsų a.a.mamos šliūbinį žiedą, jos nešiotą našlaujant 46 metus. Gimėme ir augome mylinčioje šeimoje, tačiau tėčio žūtis, kai likome mažos našlaitės, pakeitė visų mūsų gyvenimus. Būdama sovietinių laikų mokytoja mama augino mus viena, savo pavyzdžiu kreipdama tikrųjų šeimos vertybių link. Dėkodama Aukščiausiajam už globą, tikėjimo, išgydymo malonę, meldžiu: ReginaPacis, Ora Pro nobis! (Taikos karaliene, melski už mus!).“

Salomėja (Klaipėda)

***

„Motinos dieną sužinojau, kad bus gaminami votai kaip padėka Švč. Mergelei Marijai už globą Lietuvos žmonėms pandemijos metu. Labai norėjau išreikšti didelį dėkingumą Švenčiausiai Motinai už išgydymą sergant koronavirusu ir už tai, ką padarė mano gyvenime.

Ligos eiga buvo sunki. Dvi savaites sirgau namuose, paskui patekau į ligoninę. Tuo metu Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos bendruomenė meldėsi rožinį. Parapijos kunigas V. Poškus meldėsi už mano pasveikimą. Ačiū jiems visiems.

Ligoninėje jutau Marijos globą ir apsaugą. Neviltis ir baimė dėl gyvybės pasitraukė.

Savo ir vyro vestuvinius žiedus labai norėjau paaukoti Marijai už meilę, gailestingumą, pagalbą. Didelį ir begalinį jos švelnumą, suraminimą. Ačiū Tau, Motina brangiausioji, ačiū Tau, Motina Švenčiausioji!“

Daiva (Klaipėda)

***

„Įvairiuose kasdieniuose sunkumuose ir žmogiškuose ribotumuose patyriau Marijos švelnią globą ir vedimą. Kelis kartus per metus aplankydavau Šiluvos šventovę Lietuvoje, aplankiau Lurdo šventovę Prancūzijoje. Nors pačiai tai dar nebuvo aktualu, per piligrimų, ieškančių kūno ir sielos sveikatos, srautus bei liudijimus atradau Mariją kaip užtarėją ligose ir kančiose.

2016 m. sūnui Benediktui buvo diagnozuota reta akytės liga, aptikti pakitimai galvos smegenyse. Kai pažvelgiu atgal ir įvertinu visus įvykius, antgamtiniu būdu dvasiškai jau buvau paruošta priimti su sūnaus sveikata susijusius išbandymus. Benediktas tapo mūsų medicininio turizmo ir Vilties piligrimystės vadovu. Dievo malonės dėka pakliuvome į nuostabių ir šventų gydytojų Arvydo, Algimanto, vėliau Francis, Mildos ir kitų globą. Nuo tada kiekvieną antradienį šv. Mišiose meldžiuosi ir dėkoju Dievui už savo sūnų ir jo gydytojus. Kasdien, eidama prie Kretingos Lurdo, rožinio maldoje pavedu Marijos globai visus rūpesčius ir džiaugsmus, save, savo vaikus, jų gydytojus, mokytojus ir draugus, artimuosius ir kitus. Mokausi iš Jos nuolankumo, išminties, kantrybės išbandymuose ir sunkumuose, randu paguodą ir viltį.

Iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir per Ją esu patyrusi daug malonių. Ypač kai dvasios tamsoje nušvinta šviesa, kančioje ir išbandyme patiriu dėkingumą už gyvybės dovaną ir gyvenimą, sutinkamus žmones bei džiaugsmą dėl mažų kasdienių dalykų, kai nežinioje apgaubia ramybė, kai laikas ligoninėje ar medicininėje kelionėje tampa kairos laiku. Jaučiu begalinį dėkingumą įvairiais vardais tituluojamai Dangiškajai Motinai. Seserų kvietimas jungiantis su kitais išreikšti dėkingumą regimu

ženklu (votu), ypač šiame išbandymo dėl pasaulį ištikusios pandemijos laike, atitiko mano širdies troškimą ir rado atliepą. Esu patyrusi ir tikiu, kad Mergelei Marijai užtariant ir gelbstint po išbandymų sugrįžta džiaugsmas ir šventė…“

Vaida (Kretinga)

***

Nereikia nė sakyti, kad už kiekvienos konkrečios aukos slypi jautri tikėjimo patirtis. Tokių būta visais Katalikų Bažnyčios gyvenimo šimtmečiais, apie tai liudija įrašai bažnytinėse knygose ir užfiksuoti tikinčiųjų pasakojimai.

 

Gerbiamų paveikslų likimas Bažnyčios istorijoje

Reikšdami pagarbą paveikslams, mes garbiname tai, ką paveikslai vaizduoja (Šv. Tomas Akvinietis).

Stebuklingų paveikslų tema iki šiol žadina ne tik teologinius ir „buitinius“ ginčus tarp katalikų ir protestantų, bet ir nereto šiuolaikinio kataliko abejones – ar galime į tai žiūrėti pakankamai rimtai? Ar tai nėra egzaltuotų dvasinių įsivaizdavimų, o gal net psichinės patalogijos padarinys? Verta trumpai prisiminti, kaip šis pamaldumas atsirado krikščionių Bažnyčioje.

Kadangi Senasis Testamentas draudė atvaizdų garbinimą, suprantama, pirmieji Kristaus sekėjai šiuo klausimu irgi buvo atsargūs. Ir vis dėlto Marijos paveikslai, nors buvo reti ir nebuvo garbinami, krikščionių katakombose aptinkami jau II–III a. Šventųjų atvaizdais puošti bažnyčias imta 313 m. po Milano edikto. Tačiau vėliau, imperatoriaus Leono III Izauro laikais (717–741 m.), pradėta arši kova prieš paveikslų kultą, įžiebusi ne tik nesutarimus tarp imperatoriaus ir Apaštalų Sosto, bet ir karus. Bijota nukrypimo į erezijas, kurios tuo metu buvo gana plačiai paplitusios. Leono įpėdinis Konstantinas Kopronimas (741–775 m.), pasižymėjęs dar aršesniu nusiteikimu, paveikslų kultui pasmerkti sušaukė sinodą (754 m.), kuris paskelbė, kad Kristaus ir Marijos paveikslai yra „šėtono darbas“ ir piktžodžiavimas. Prasidėjo barbariškas paveikslų naikinimas. Sinodo sprendimams pakluso pasaulietinė dvasininkija, tačiau susilaukta atkaklaus vienuolynų ir kai kurių patriarchų pasipriešinimo. Kova pasiekė mūsų netolimai praeičiai pažįstamą įkarštį, kai vienuolynai buvo uždaromi, paverčiami kareivinėmis ar ginklų sandėliais…

Įdomu, kad kovą su paveikslais sušvelnino ir užbaigė dvi imperatorės moterys: Irena (780–790 m.), 787 m. sušaukusi Nikėjos II susirinkimą, kuris pasmerkė 754 m. sinodą, ir imperatorienė Teodora (842–855 m.), kuri numalšino vėl atsinaujinusias kovas ir grąžino Nikėjos II susirinkimo nutarimus.

Lietuvoje šventų atvaizdų klausimas ypač paaštrėjo atūžus protestantizmo bangai. Pastarajai atslūgus, nurimo ir aistros. Didžioji dalis Lietuvoje gerbiamų paveikslų yra garsių atvaizdų, esančių (ar buvusių) žinomiausiose krikščionybės vietose, kopijos.

 

Votų tradicija

Būtent stebuklingais laikomų paveikslų istorija glaudžiai susijusi ir su votų istorija. Votas (lot. votum – dovana, pažadas, linkėjimas) tai tikėjimo, padėkos, įžado ar prašymo ženklas, kabinamas viešoje maldos vietoje, liaudies pamaldumo forma, Visuotinėje Katalikų Bažnyčioje žinoma jau nuo V amžiaus, Lietuvoje – nuo pirmųjų bažnyčių atsiradimo. Iš pradžių votai buvo liejami iš vaško (vėliau perdirbami į žvakes), tapomi ant mažų medinių lentelių, todėl daug jų neišliko. Vėliau jie imti gaminti iš sidabro, aukso, paauksuoto vario, o susikaupus dideliam kiekiui ir šie būdavo lydomi, iš gauto metalo gaminami paveikslų aptaisai, liturginiai indai ir kt. Dėl šių priežasčių didžioji dalis išlikusių votų buvo pagaminti XIX a. arba XX a. pradžioje. Tradiciškai jie tvirtinami prie stebuklingais laikomų paveikslų, statulų, relikvijų saugojimo vietose – prie altoriaus ar relikvijoriaus.

Kiekvienas votas – tai asmeninė arba bendruomeninė istorija, lydima tikėjimo patirčių ir liudijimų, išreikštų įvairiais ženklais ir simboliais. Dažniausiai pasitaikančios votų formos – žmogaus kūno dalys: kojos, rankos, ausys, akys ir pan. Taip buvo išreiškiamas pagalbos ar globos prašymas, padėka už jau patirtus ir gydančiai tikėjimo galiai priskirtus gyvenimo įvykius: keliones, pasveikimus, išgelbėjimus iš pavojų ir pan. Dažniausiai pasitaikanti ir daugiausiai prasmių turinti voto forma – širdis, galinti reikšti tiek fizinį, tiek dvasinį išgijimą, patirtas iš Dievo malones bei dovanas. Votų aukojimo tradicija kaskart ypač atgydavo visuomenę ištikusiais sunkmečiais: epidemijų, karo, stichinių nelaimių metu, kai žmogaus netobulumas ir ribos, Dievo visagalybės poreikis būdavo jaučiami itin aštriai. Maždaug iš XVII–XVIII a. mus pasiekė paprotys šventųjų paveikslus ar statulas puošti įvairiais brangiais papuošalais: vėriniais, rožiniais, kryželiais ir pan. Beje, kartu su votais ir šiuokart minimose Lietuvos bažnyčiose bus kabinami gintariniai rožiniai – kaip atliepas į popiežiaus Pranciškaus paraginimą pandemijos metu kalbėti rožinio Šviesos slėpinius.

Kun. Rimgaudas Šiūlys. Votas – padėkos ženklas

Šiais laikais Votų aukojimo tradicija nebėra tokia populiari, kaip ankstesniais šimtmečiais. Tačiau ji tęsiama. Šį pandemijos apimtą pavasarį votai Švenčiausiajai Mergelei Marijai kabinami Lietuvos bažnyčiose – tai puiki šios tradicijos tąsa, rodanti jos gyvybingumą.

Kita labai svarbi ir neatsiejama votų tradicijos dalis yra juos lydintys liudijimai, viešas patirtų stebuklingų Dievo prisilietimų, tarpininkaujant Dievo Motinai, išpažinimas, nuoširdi malda, dvasinio atsidavimo, pasiaukojimo Dievui aktas, kone prilygstantis įžadams. Tikėta, jog Dievui duotus pažadus įvykdyti neatidėliojant yra labai svarbu. Paaukotų votų intencijos ir patirtos malonės bažnyčiose būdavo surašomos į knygas, kad ateities kartoms būtų prieinami ir žodiniai tikėjimo liudijimai.

Dėkingumo ženklų kelionės pradžia

Taigi nuo šiol padėkos ir tikėjimo ženklai Motinai Marijai už pagalbą pandemijos metu puoš bent keletą ir garsių, ir mažiau žinomų Lietuvos šventovių. Vienose jų kabo ilgą istorinę bei kultūrinę atmintį sukaupę, stebuklingais laikomi ir įvairiais titulais puošiami Švč. Mergelės Marijos paveikslai, kitose stovi šimtmečiais liaudies pamaldumu ženklinamos skulptūros arba yra tikinčiųjų pamėgtų ir stebuklingais laikomų paveikslų. Toliau bus apžvelgiama keletas istorinę garbinimo tradiciją turinčių ir ypatingu liaudies pamaldumu pasižyminčių paveikslų ar skulptūrų.

 

Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikoje prie stebuklingo Dievo Motinos su kūdikiu paveikslo pagrindiniame altoriuje.Vienas iš svarbiausių įvykių Šiluvos istorijoje – Švč. Mergelės paveikslo vainikavimas 1786 m. Šv. Tėvo Pijaus VI dekretu vad. Popiežiaus karūnomis. Jis liudija oficialų gautų malonių, užtariant Šiluvos Marijai, Bažnyčios pripažinimą.

Vyskupas Steponas Giedraitis prieš paveikslo vainikavimą nusprendė sudaryti oficialią komisiją stebuklingiems įvykiams ištirti. Komisija prisaikdino ir apklausė nemažai žmonių, patikrino votus bei knygą, kur buvo užrašoma apie stebuklinguosius įvykius. „Atlikome tyrimą kruopščiai, pagal Bažnyčios nurodymus bei nuostatus, nevienašališkai, ne vaizduote tikėdami, bet pagal rimtų asmenybių pareiškimus bei mačiusiųjų liudijimus: teologų, daktarų ir visų tų, kuriuos prisiėjo tuo reikalu kvosti, ir pagaliau remdamiesi mokytų bei išmintingų tarėjų nuomone laipsniškai įsitikinome, kad amžinai visagalis Dievas nuo 1622 m. aiškiai teikiamomis malonėmis norėjo būti iš tikrųjų stebuklingas tame Šiluvos kilniausios Mergelės Marijos paveiksle“, – teigė vysk. S. Giedraitis.

 

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos presbiterijoje prie stebuklingo Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo pagrindiniame altoriuje. XVI a. stebuklais ir malonėmis ėmęs garsėti Dievo Motinos paveikslas siejamas su kunigaikščio Vytauto vardu. XVIII a. pr. kitoje jo pusėje buvo užrašyta, kad Vytautui Krikšto proga paveikslą dovanojęs Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas. Nors neturima istorinių žinių, koks buvo Vytauto vaidmuo Trakų bažnyčiai įsigyjant šį paveikslą, yra žinoma, kad jį gerbė ir katalikai, ir stačiatikiai, ir net Vytauto pavaldiniai vietos musulmonai. Paveikslas pirmasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo vainikuotas popiežiaus Klemenso XI atsiųstomis karūnomis, suteikiant jam Ligonių Užtarėjos titulą.

 Nežinomas autorius, Pivašiūnų Dievo Motinos Marijos paveikslas, XVII a. II pusė (?). Kaisiadorys.lcn.lt nuotrauka

Mergelės Marijos atvaizdui su kūdikėliu Jėzumi taip pat suteiktas Lietuvos globėjos titulas.

Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje prie stebuklingo Dievo motinos paveikslo pagrindiniame altoriuje. Medinė Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia, kurią lankome šiandien, buvo pastatyta 1825 m. Iki tol statytos dvi bažnyčios sudegė. Istorija byloja, kad sudegus pirmosioms dviem bažnyčioms išliko tik Dievo Motinos paveikslas. Padavimas pasakoja, jog jis buvo atvežtas iš Turkijos ir yra nepaprastas, šventas ir turintis gydomųjų galių. Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas savo amžiumi, tapyba ir stebuklinga gydomąja galia prilygsta Aušros Vartų Madonai ir sutraukia tūkstančius maldininkų. 1988 metų rugpjūčio 14 dieną Jo Ekscelencija kardinolas Vincentas Sladkevičius paveikslą vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna ir suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos titulą.

Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje prie stebuklingos Loreto Mergelės Marijos skulptūros. Loreto Dievo Motinos skulptūros kopija Vilniaus vicevaivados Kazimiero Javloševskio iniciatyva buvo užsakyta Italijoje, atvežta į Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčią ir pastatyta specialiai įrengtame altoriuje 1647 m. Pasak Alberto Vijūko-Kojelavičiaus, jau pirmą dieną prie skulptūros įvykęs stebuklas – vienam skeptiškam vilniečiui suabejojus statulos kilme, jam buvo suparalyžiuota burna. Po atgailos ir viešo išpažinimo žmogus pasveikęs. Praėjus vos keleriems metams tas pats istorikas rašė, jog skulptūra yra ypač garbinama, o prie jos jau esą pakabinta 300 votų.

 Skudutiškio Švč. Trejybės bažnyčios altorius. Sakralilietuva.lt nuotrauka

Skudutiškio Švč. Trejybės bažnyčioje prie stebuklingos Marijos Sopulingosios skulptūros ar paveikslo. Tai jau seniai liaudies pamėgta ir ištikimai lankoma pamaldumo vieta, apipinta legendomis. Tai dar prieš didįjį marą įvykusio Marijos apsireiškimo vieta. Netoli vėliau pastatytos bažnyčios yra išlikęs akmuo, kuriame matomas ženklas, tikinčiųjų laikomas išlikusiu Marijos pėdos įspaudu. Dabar toje vietoje stovi Skudutiškio Kristaus ir Švč. Mergelės apsireiškimo koplyčia. Šalia jos trykšta šaltinis, tikinčiųjų nuo seno laikomas stebuklingu. Pagrindiniame bažnyčios altoriuje kabo stebuklingas Marijos Sopulingosios paveikslas, puošiamas votų.

Padėkos votai yra ar dar bus kabinami ir šiose Lietuvos šventovėse: Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje prie Apaštalo Pauliaus skulptūros, Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčioje, Švč. Mergelės Marijos altoriuje prie stebuklingu tikinčiųjų laikomo Marijos Nekalto prasidėjimo paveikslo, Šv. Jurgio bažnyčioje Dubingiuose prie Mergelės Marijos (Kelrodės) paveikslo, Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje prie Mergelės Marijos skulptūros.

Skelbiu didį džiaugsmą!! Surinkome visą reikiamą kiekį sidabro votui (ir dar su kaupu). Buvo paaukota žiedų, auskarų, grandinėlių, Krikšto dovanų ir kitų proginių daikčiukų. (…) Ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū! Dangiškoji Motina tikrai Jums savu būdu atsidėkos (nuotraukos yra https://www.facebook.com/priekulesparapija/).

(Įrašas Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos feisbuko paskyroje).

Tyraširdžiai tiki: tikrai atsidėkos visiems, dėkojantiems ir aukojantiems iš tylos.