„Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies.“ (Mt 7, 3. 5)

Nelengva žmonėms matyti aiškiai. Visiems mums labai sunku susitaikyti su faktu, kad esame puolusios būtybės ir kaip tik dėl to daug ką išsiaiškiname klaidingai. Kažkodėl dėl nuopuolio man kur kas lengviau pastebėti, kas negerai su tavimi, nei su manimi pačiu. Ar pastebėjote, kad kito žmogaus ydos akis bado? Jas pastebime kur kas greičiau nei savąsias. Galbūt nenorime pripažinti savo nuopuolio, nes nežinome, kur ieškoti pagalbos. Tačiau reikiama pagalba mums jau suteikta, tad jei ir toliau šlitinėsime kaip neregiai, tai ir kaltinti galėsime tik patys save.

Visų pirma mums suteikta Šventoji Dvasia, kuri nori gyventi mumyse ir keisti iš vidaus. Ji nori ištiesinti mūsų kreivumą ir iškreiptumą. Dar turime Šv. Raštą, kuris piešia mums tikro žmogaus paveikslą ir rodo, kokie turime būti, – pateikia Viešpaties Jėzaus pavyzdį. Mes turime vaikščioti (t. y. gyventi), kaip Jis vaikščiojo. Trečia pagalba vieni kitiems, į kurią dažnai žiūrime pro pirštus, esame mes patys. Kodėl negalime prieiti vienas prie kito ir paprasčiausiai ištarti: „Padėk man išsigelbėti nuo savęs?“ Turime jaustis dėkingi, kad Dievas davė mums kitus. Man reikia tavęs, kad padėtum išsigelbėti nuo savęs.

Argi ne puiku būtų, jei visi, kurie vadinamės krikščionimis, taip trokštume įtikti savo Viešpačiui ir būtume tiek suinteresuoti Jo tikslu, kad plačiai atvertume vieni kitiems savo širdis šeimos, finansų, disciplinos, dorybės ir kitais klausimais? Būtų šaunu, jei įstengtume vienas kito paklausti: „Kur dar galėčiau pasitempti?“ Jei taip elgčiausi, greičiausiai savo paties nuostabai pamatyčiau, kad esi mano bičiulis ir didžiulė pagalba. Taip tapčiau geresniu krikščioniu, o bendras mudviejų ryšys kur kas paveikiau nei pavienės pastangos liudytų Kristų.