Štai keli juodosios kronikos faktai: Palerme nužudytas mokytojas. – Grupė banditų šaudė ligoninėje, norėdami išlaisvinti savo bendrą: nušovė moterį, sėdinčią prie savo vyro lovos. – Jauna moteris nužudė savo vyrą, meilužį ir vaiką. – Bomba universitete: trys studentai sužeisti. Baisios žudynės Bolonijos geležinkelio stotyje…

Tai atsitiktinai iš žurnalų parinktos antraštės. Panašius pranešimus kasdien girdime skelbiamus per radiją ir televiziją. Ir klausiame: kuo visa tai baigsis? Atrodo, gyvename prievartos, nusikaltimų, šiurpiausio ir ciniškiausio žiaurumo eroje. Ir kaip dažnai girdime žmones su didžiausiu pasipiktinimu smerkiant piktadarius, siūlant juos tuoj pat bausti pačiomis sunkiausiomis bausmėmis, nedelsiant ir netgi be teismo.

Tačiau argi tai išeitis? Argi į tuos žiaurumo pasireiškimus atsakysime kerštu, neapykanta, primityvaus teisingumo išmonėmis ar žiauriu piktumu? Tai reikštų atsistoti tam pačiame lygyje ir tiktai didinti smurtą.

Tie, kuriuos mes vadiname nusikaltėliais, iš pradžių tokie nebuvo. Nusikaltėliais negimstama (nebent vienas kitas su didesniu polinkiu į blogį). Jie pasidaro blogi dėl to, kad jų niekas nemylėjo; kad juose nebuvo ugdomas tyrumas, jiems stigo  moralinės ir dvasinės apsaugos; jie neturėjo gerų tėvų ir supratingų auklėtojų;  nepatyrė švelnumo bei tvirto, išmintingo, kantriai perspėjančio, pasitikinčio ir ištvermingo, gėrio siekti raginančio gerumo. Turime įsitikinti, kad tikrai blogų yra labai mažai, neišmanėlių daug, o trapūs esame visi – kaip sakydavo Tėvas Matteo Crawley.

Ir tik gerumas – tikras gerumas – gali neleisti jaunimui iškrypti, sulaikyti juos nuo nusikaltimų, o sugedusius grąžinti į gerą kelią.

Gerumas? Kur gi dingo tas taip nemadingas, taip pajuokiamas žodis? – klausia Virgilio Levi (L’Osservatore Romano, 1979 m. lapkričio 18 d.), kalbėdamas apie Giuseppe Prezzolini knygą “Dievas yra rizika”; jis sako: “Žmogus, jau stovintis ant  šimtųjų metų slenksčio, blaivus ir neatsisakantis savo įsitikinimų, nors kitiems ir nepriimtinų, jaučiantis neišvengiamą savo gyvenimo saulėlydžio artėjimą, susumuojantis savo tokios plačios patirtie duomenis, atvirai pripažįsta šio žodžio vertę, - nes tai paties Kristaus žodis -  ir ragina jį atrasti, nes tik jis vienas gali sulaikyti smurtą”.

KITI MŪSŲ VIETOJE

Tačiau kas tai yra – gerumas? Lengviau yra gerumą jausti ir apie jį pasakoti, negu jį aprašyti. Paprastais žodžiais tariant, tai  vidinis nusiteikimas, verčiantis žmogų norėti ir daryti artimui gera, ir ne bet kaip, o tinkamai, švelniai ir su kilniu, nesavanaudišku bei nuoširdžiu rūpestingumu. Kitaip tai nebus gerumas o kažkas sudarkyta ir nevykę.

“Gerumas – tai yra išeiti iš savęs ir krypti į kitus; kitus pastatyti mūsų vieton ir elgtis su jais taip, kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis” (F. Faber).

Yra parašyta, kad norint būti geriems, užtenka būti žmonėmis (gerąja to žodžio prasme). “Dievas, kurdamas žmogaus širdį, pirmiausia jon įdėjo gerumą, kaip dieviškosios prigimties žymę” (Bossuet).

Tie gražūs didžiojo prancūzų pamokslininko žodžiai gali paraginti pamąstyti apie mielą, didžiausią ir tam tikra prasme vienintelę krikščionių dorybę. Aš kalbu apie gerumą. Tai nėra meilė, nors tarp jų yra glaudus ryšys. Gerumas, prigimtinė dorybė, siūlo meilei platų praktinės veiklos lauką. Savo ruožtu meilė, antgamtinė dorybė, iškelia iki savęs gerumą, duoda jam antgamtinių motyvų, dievišką modelį (Jėzų), labai plataus dvasinio bendravimo galią, atlyginimą, be galo prašokantį visus žmogiškus atlyginimus, naują jėgą (malonę).

Save mylėti yra įgimta. Taip įgimta, kad  meilės sau neįmanoma užgniaužti. Kiekviena išorinė prievarta ar reikalavimas, kuris norėtų ją sunaikinti, būtų visai beprasmis.  Ji atitinka paties Dievo raginimą: “Mylėsi artimą kaip save patį”.

BENDRAS GĖRIS – DVIGUBAS DŽIAUGSMAS

Jei noriu pats sau sveikatos, sėkmės, turto, meilės, laimės – žinau, kad to paties trokšta ir kiekvienas žmogus. Jei aš džiaugiuosi turėdamas tuos dalykus, tai visai natūralu  džiaugtis žinant, kad jų turi ir kiti į mane panašūs, ir liūdėti dėl to, kad yra tokių, kurie kenčia jų neturėdami. Todėl jaučiu , kad turiu dalytis su kitais tuo gėriu, kurį pats turiu. Mano manymu, priežodis “Bendras skausmas – pusė džiaugsmo”  yra ginčytinas. Būtų geriau sakyti: “bendras gėris – dvigubas džiaugsmas”.

Žmogus ir prigimties yra socialus, jis jaučia reikalą su kitais gyventi ir bendrauti. Pirmasis ir pagrindinis gyvos ir veiklios visuomenės poreikis yra tikra ir palanki tarpusavio meilė, o ne vien tik asmeniniai interesai, sukeliantys nesantaiką.

“Nėra nieko tinkamesnio žmogaus prigimčiai – sakė išmintingasis Ciceronas -  kaip daryti gera kitiems”. Kitoje vietoje  parašyta: “Esame gimę ne vien sau. Esame pagimdyti kitų žmonių labui, kad vieni galėtume būti naudingi kitiems. Todėl turime klausyti prigimties, mūsų mokytojos ir vadovės, ir savo naudą pavesti kitų naudai”.

Pijus XII vieną dieną paklausė savo patikimo pašnekovo: “Ar tikrai tiki, kad kas nors gali būti vien tik blogas? Ar esi savo gyvenime tokį sutikęs?” Paklaustasis nuoširdžiai atsakė: “Taip, Šventasis Tėve,  žemėje yra būtybių, kurios nežino, kas tai yra gėris”. Popiežius rimtai ir liūdnai į jį pažvelgė ir pasakė: “Netiesa,  mano sūnau, netiesa. Net ir pačiame blogiausiame nusikaltėlyje, jeigu prisikasi iki jo sielos gelmių, rasi gėrio kibirkštėlę”.

Jau Konfucijus yra pasakęs: “Ne visi gali būti dideli, bet visi gali būti geri”. O rašytojas Smiles: “Didieji, mano išmanymu, nėra dideli, jeigu jie nėra geri”. Ir jeigu visi, kurie nori vėlesnėms kartoms atrodyti dideli, stengsis būti geri – juo geriau! “Žmogus yra geras; jo nuodėmė yra tai, kad jis nežino ir nenori žinoti, kad yra geras” (Mastropaolo). Visomis mintimis, jausmais, troškimais ir užmojais žmogus būtinai ir nuolat siekia sau gero.

Jeigu kas nors atrodo iš tiesų norįs mus to gėrio, kurio mes patys sau norime ir siekiame, jaučiame jam palankumą, ir jis mus prie savęs traukia. Žmogus, kuris mane myli, jungdamasis su ta meile, kuria aš pats save myliu, mane žavi, tampa šiek tiek manimi ir ragina mane norėti jam to, ko aš noriu pats sau. Todėl sielos ypatybė, kurią mes labiausiai gerbiame kituose, kurios labiausiai ieškome ir kuri mums yra miela, - yra gerumas.

Mylėdami tampame mylimi. Vien tik gerumas – paprastas, kuklus ir nuoširdus, yra simpatingas, patrauklus, nuginkluojantis. “Tikriausias receptas būti meilės apsuptiems – patiems būti geriems; tai trukdo kitiems pasirodyti kietiems. Esu tikra, kad jeigu visi to tikrai norėtų, tai kiekvienas gerumo ir tikros meilės aktas galų gale ir nuo pačios kiečiausios širdies nuplėštų jos piktumo kiautą” (Minou Drouet).

SANDĖRIS SU LAIME

Džiaugsmas ir pasitenkinimas užlieja mūsų sielą, kai pajuntame, jog esame mylimi, kai geri žmonės rūpinasi mūsų gėriu. Tačiau džiaugtis tuo gėriu, kurį gauname, nėra pati didžiausia laimė. Dar didesnė – patiems daryti gera. Visi mes esame džiaugsmo ir laimės ieškotojai. Tačiau kiek daug žmonių klysta, siekdami sau gėrio! Girdime sakant: Juo daugiau linksminies, juo esi laimingesnis. Juo daugiau gali daryti to, kas tau patinka, juo didesnį pasitenkinimą jauti. Juo daugiau kas turi pinigų, juo labiau yra vertinamas ir labiau  patenkintas. Netiesa! Džiaugsmas ateina ne tiek iš to, kad tau gerai sekasi ir jautiesi apsirūpinęs, kiek iš gero darymo. Laimingas pasidarai atsiduodamas.

Garsus rašytojas L. Tolstojus, geras auklėtojas ir visuotinės meilės apaštalas, sakė: “Gyvenime tėra tik vienas būdas būti laimingam – gyventi dėl kitų”.

“Kas nutaria būti geras, - sako jau cituota prancūzų poetė Minou Drouet, - tas sudaro sutartį su laime, vienintele, kurią nešiojies su savimi, (…) nes būti geram, reiškia atiduoti savo gyvenimą, audžiant laimę kitiems”.

Jaunas studentas, kelis mėnesius sunkiai padirbėjęs vargšų naudai, parašė: “Esu laimingas; rašau, nes noriu, kad tai suprastum: noriu perduoti tau tą laimę, nes tik būdamas 22-jų metų patyriau tą džiaugsmą. Jį man dovanojo kiti: tiktai kiti man padėjo. Aš daviau mažai, o gavau šimteriopai. Klausimas, ar to užsitarnavau… sakyk visiems, tegu visi supranta, suprask ir tu…Tikėk manimi, tiktai kiti padaro tave laimingą (…) ir vien tik jie…”

Amerikietis filantropas A. Carnegie rašė: “Esu laimingas, nes man buvo leista skleisti laimę aplink save ir stebėti šypseną ant tūkstančių žmonių veidų”.

Mokėti mylėti yra geriausia tonizuojanti priemonė žmogaus širdžiai ir paguoda išmėginimuose bei nerimuose. Liūdesys ir pyktis mažėja ir greitai nyksta, kai atsiduri prieš žmogų tikrai ir švelniai gerą. Jauti, kad atgimsta drąsa ir viltis. Dažniausiai tau nori gero siela, kuri visiškai priklauso Dievui.

Gerieji neša džiaugsmą. Jie yra kitokie, negu visi kiti. Jų veidai švyti gerumu ir ramybe, akyse spindi palankumas, o balsas yra malonus. “Kad ir kur sutiktum gerą žmogų, būtinai ištiesk jam ranką ir prispausk jį prie širdies”. Labai teisinga, nors tai ir parašė Robespjeras, vienas baisiųjų Prancūzų Revoliucijos vyrų.

“Gerumas net gražina bruožus (…), visam asmeniui teikia žavaus grakštumo, kuris prabyla širdžiai” (Alfani). Šv. Kotryna Sienietė turėjo savo sieloje sukaupusi didžius gerumo lobius, kurie visam jos asmeniui teikė tokio nepaprasto žavumo ir patrauklumo, kad vien tik ją pamatę, net ir labiausiai nuliūdę ir nelaimingi, pajusdavo paguodą, džiaugsmą, giedrumą, ramybę. “Gerumas yra sielos harmonija, kaip grožis ir sveikata yra kūno harmonija” (prof. N. Pende). “Kaip gražu būti geram. Jau pats žodis gerumas teikia džiaugsmą, šviesos spindulį, kuris ramina sielą, o  širdį pripildo linksmumo bei taurumo. Gerumas yra balzamas, kuris gydo, ir kvepalai, kurie patraukia; tai besišypsanti ir kvapni, iš sielos sklindanti dorybė. (Maucourant).

“Menas būti laimingam, reiškia kasdien turtėti gerais darbais: nėra didesnės laimės už gerumą” (I.  Adam).

 Ištraukos iš Giuseppe Pasquale knygos „TIKĖTI  GERUMU. Yra ir baltoji kronika“.